„Laivavedys Erlis“, Clare Vanderpool

Knyga apie ypatingą vaiką ir motinos meilę


Kiekvienoje knygoje skaitytojas randa tai, kas jam tuo metu aktualu. Mus knygoje „Laivavedys Erlis“ sužavėjo ypatingasis berniukas bei subtilios užuominos apie motinos meilės jėgą.

Šią knygą skaitėme ilgai. Joje reikia ne tik sekti veiksmą, bet ir bandyti surasti paslėptas prasmes bei suvokti  posakius, išskirtus paryškintu šriftu. Tekstas reikalauja sustoti ir pamąstyti – tiek jame  daug mįslių ir klausimų.

Laivavedys yra tas, kuris numato maršrutą ir ieško kelio. Visi mes esame savo gyvenimo laivavedžiai, kurie plukdo savo gyvenimo laivus, kelyje susitikdami įvairių žmonių bei patirdami nuotykių... Knyga skirta vaikams nuo 11 metų, ypač tiems smalsučiams, kurie mėgsta keliones, nuotykius ir bando suprasti veiksmų priežastis bei pasekmes.

Pagrindinis herojus Erlis – berniukas, kuris šiais laikais turėtų autizmo diagnozę, o tuo metu, kai vyko knygos veiksmas, jis tiesiog buvo laikomas keistuoliu. Erlis turi išskirtinių matematikos gabumų – skaičius jis mato kitaip negu visi žmonės. „Man jie mėlyni, violetiniai, smėlis, vandenynas, šiurkštūs, glotnūs, garsūs, šnabždūs ir visa iškart“, – sako Erlis. Džonas apie draugą sako: „Jis galėjo žinoti ne daugiau už visus, bet žinios jam reiškė ką kita. Jis pamatydavo, kas daugiau niekam nekrisdavo į akis“ (236 psl.). Veiksmas vyksta 1945 m., po karo, kai į berniukų pensioną patenka du berniukai: Džonas ir Erlis. Laikui bėgant jie susidraugauja ir leidžiasi į kelionę laivu, kurios metu patiria įdomių nuotykių, susipažįsta su įvairiais žmonėmis, randa atsakymus į juos kankinusius klausimus.

Knygoje gausu psichologinių sąsajų: Erlis ieško savo mirusio brolio Fišerio, o Džonas nesenai neteko mamos; ir Džono tėvas, ir Fišeris yra kariai, atsakingi už savo būrio kareivių gyvybes. Žmonės, atsidūrę tam tikrose situacijose, jaučiasi panašiai. Jie gali suprasti ir padėti vienas kitam.Knygoje yra keletas istorijų: apie lokį, kuris bastosi Apalačų keliu, apie Gunarą, apie piratus, apie šimtametę motiną.

Autorė įdomiai prisiliečia prie motinystės temos. Abiems berniukams trūksta mamų. Todėl gyventi jiems yra sudėtinga. Paklaustas, kokia buvo jo mama, Džonas sako: „Ji buvo graži ir turbūt protinga. Mokėjo nuvynioti tvarstį nenuplėšdama šašo. Nebijojo mauti sliekų ant kabliukų. Ir mokėjo gražių žodžių“ (101 psl.). Puikus mamos apibūdinimas! Erlis sako: „Didžioji Lokė yra motina, o motinos meilė nuožmi“ (198 psl.). Šimtametė moteris negali sau leisti numirti, kol nesulaukė grįžtančio sūnaus...

Mane sužavėjo vertėjos darbas. Knygą iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. Mūsų Morta, perskaičiusi knygą, palinkėjo: „Tikiuosi, Clare Vanderpool parašys ir daugiau tokių knygų vaikams.“ Na ką gi, lauksime.Tuo tarpu pasimokysiu mauti sliekus ant kabliuko...                                                                                                         

Vaiva Sikorskienė