Leidykla

Balta, juoda ir raudona leidyklos „Nieko rimto“ istorijoje


Balta
Pradžioje buvo daug mažų baltų popieriaus lapelių ir didelė svajonė veikti ką nors nerimto, bet prasmingo ir įdomaus. Būtinai linksmai, padūkėliškai, tarsi visai ir neveiki nieko, o tik žaidi. Tai buvo baltos svajonės baltuose padebesiuose, jokio konkretumo, bet įkvėpimo kiek tik nori, kaip būna, kai esi pakylėtas, pripūstas lyg koks debesėlis ir visai atitrūkęs nuo žemės – kaip koks poetas. Kurį laiką taip ir žaidėm. Labai panorom tuo visu pasidalinti, tad ėmėme rašyti ir piešti. Ir kitus kvietėme tai su mumis daryti.



Juoda
Neužilgo supratom, kad mylimos pasakos nerašomos ir net nepiešiamos bet kaip. Tad susipažinom su puikiais rašytojais ir dailininkais. Su išmintingais lietuviško žodžio žinovais. Su nagingais meistrais, išmanančiais knygų spausdinimą. 
Ir dirbome taip susikaupę, kad kurį laiką net pamiršom, kad žaidžiam. Mums  buvo svarbūs piešiniai, puošiantys knygas, viršeliai, saugantys puikiąsias istorijas, žodžiai, kuriuose neturi likti nei vienos klaidelės, popierius, kuris turi būti tvirtas ir lengvas, raidės, kurios turi būti nei didelės, nei mažos, ir net tekstų eilutės, kurios turi būti nei ilgos, nei trumpos, o – kaip tik. 
Tad dirbom – juodai. 

 

Raudona
Leidyklai „Nieko rimto“ tai – skaitytojo šypsenos spalva. Šventė, kai sužinai, kad pavyko, knygutės išskrido į pasaulį ir susisuko jaukius lizdus žmonių namuose, apsigyveno vaikų kambariuose ir net kartais drauge su visa šeima pusryčiauja.
Raudona diena – tai sėkminga diena, kai po jos ateina vakaras, o apie ją vis dar smagu galvoti. 
Raudona – tai noras ryte pratęsti pradėtą vakar darbą, virpuliukas jaučiant užantyje naują idėją, beje, visai baltą. Ir tada visas pasaulis matosi pro šiek tiek rožinius akinius, vėl norisi baltutėliškai svajoti ir visai nebaisu juodai padirbėti. Nes tai – mylimiausias „Nieko rimto“ žaidimas: Sugalvok (balta), Įgyvendink (juoda), Švęsk Naujos Knygutės Gimtadienį (raudona).

 



Čia mūsų namai