|
Kartą ant besileidžiančios saulės sėdėjo karvytė ir plasnojo laumžirgio sparnais. Korespondentas Valsas apsivyniojo ilgą dryžuotą šaliką ir svajojo kalbinti nerimtus menininkus. Šimtai knygelių personažų palėpėje šnabždėjo savo istorijas. Keletas nerimtai atrodančių žmogučių gainiojo vėją ir idėjas.
Visi jie gyveno sparnuotoje „Nieko rimto“ šalyje. Ir... VIENĄ kartą, VISI ir VIENU metu pajuto spurdantį nekantrumą... susitikti, pasikalbėti, pabūti su jumis dažniau :) |
 |