Lina Eitmantytė-Valužienė
Žurnalo „Laimiukas“ redaktorė, dailininkė
© Simonas Gutauskas

Pabaisų, baidyklių, siaubukų nemėgstu... Su jais niekada lyg ir nesusitikdavau. Bet vieną sykį susipažinau su poetu Bucikiuku iš Bumbambilijos, o jis mane supažindino su savo drauge – pabaisa Gorgodila. Netrukus ji apsigyveno mano piešiniuose ir pateko į Pauliaus Juodišiaus knygą „Bucikiukas ir pabaisa“.

Turiu pasakyti, kad piešti Gorgodilą ir su ja šnekučiuotis buvo malonu. Supratau, jog pirma pažintis ne visada atskleidžia gerąsias būdo savybes, o juk jų tikrai turi kiekvienas, ar tai būtų pabaisa, ar kikimora, ar koks Smirdėlius iš Tuvės Janson knygos... Reikia tik įdėmiau įsižiūrėti, atidžiau įsiklausyt ar tiesiog drauge patylėti.

Tiesa, dabar prisiminiau: vaikystėje pažinojau kažkokią pabaisą, kuri ieško drambliuko. Tik neprisimenu, surado tą drambliuką, ar ne...

Bet kokiu atveju tikiu, kad šypsena, nuoširdumas ir truputis fantazijos gali bet kokią pabaisą paversti gal šiek tiek keistu, tačiau simpatišku draugu.

Paulius Juodišius
Dailininkas, rašytojas
© Sandra Junevičiūtė

Mano namuose gyvena viena keista pabaisa. Labai baisi. Seniai ją pažįstu, bet netikėtai pamatęs vis tiek pritupiu iš baimės. Tačiau ji – didelė pamaiva ir neiškenčia nepasivaipiusi prieš mane. Tuoj pat pradeda tūpčioti kartu. Paskui nutaiso kvailą išraišką ir dar išpučia akis, lyg pirmą kartą mane matydama. Čia aš neištveriu ir pradedu juoktis iš jos pokštų. O ji, aišku, juokiasi kartu su manimi. Paskui mes pamojuojame vienas kitam ir einame toliau dirbti savo nebaigtų darbų.

Tik štai kas įdomu: ji niekur neina iš savo namelio veidrodyje. Tupi ten įlindusi, nors tu ką. Siūliau net avietinių sausainių, vis tiek neišviliojau. Gal ne tokia jau drąsi, jei bijo išlįsti?

Sigutė Ach
Dailininkė
© Roma Kišūnaitė

Pažįstu tris pagrindines pabaisas – Zirgzlą, Birgzlą ir Piką.

Zirgzla skleidžia liūdesio bangas ir amžinai zyzia, kad nieko nenori. Jei ji ateina į svečius, iš karto pasijauti pavargęs. Ką darau? Išsiverdu arbatos, geriu pati ir duodu Zirgzlai. Valgau saldainius ir jų taip pat duodu Zirzglai. Paskaitau gerą knygą, susisupusi į minkštą pledą. Prieš minkštą pledą bet kokia Zirgzla bejėgė!

Birgzla moka įžiebti kivirčą. Ji įsispraudžia tarp žmonių, įlenda į rankovę ir tol „birgzlina“, kol neištvėręs žmogus ima pykti, urgzti, nebeatpažinti draugų ir nebesisveikinti su pažįstamais.
Birgzlą reikia sudominti kokiu nors įdomiu veiksmu. Arba nustebinti. Jei bandysite išmesti ją pro duris ar pro langą – nieko neišeis. Bet jei staiga, užuot kalbėję telefonu, imsite sodinti tulpes, bet kokia Birgzla taps nuostabia Pagalbos Darbe Mūza.

Pikas – neišvengiama pabaisa ypač tiems, kurie važinėja mieste nuo 17 iki 18 val. arba nuo 7.30 iki 8.30 val. Pikas atklysta ir į laiptines, koridorius, namus. Dažniausiai prieš kokią nors svarbią šventę, kai visi skuba ir stengiasi kuo daugiau padaryti. Tada Pikas skraido tarp žmonių ir automobilių, kaišioja savo kojas lyg kokius pagalius, kad tik visi susigrūstų ir nieko nespėtų, o jau tada ateina Birzgla... Padėti gali paprastutis burtažodis: „AŠ ESU ČIA IR DABAR!“

Kęstutis Kasparavičius
Dailininkas, rašytojas
© Roma Kišūnaitė

Pabaisiukų sutinku, tik jie kažkodėl man neprisistato vardais. Todėl vadinu juos taip:

TAS, kuris slepiasi po lova. Kai nuo lovos nuleidi kojas žemyn, jis taikosi už jų pagriebti. Kovoti sunku, geriau po lova numesti kokį saldainį ir šitaip nukreipti dėmesį.
TAS, kuris naktį žvelgia pro langą. Su juo nesunku susidoroti – tereikia užtraukti užuolaidas.
TAS, kuris gyvena drabužių spintoje. Norint jo nesusitikti, labai svarbu reguliariai vėdinti spintą.
TAS, kuris praryja valandas. Norint ji apgauti, reikia sulėtinti tempą ir niekada niekur neskubėti.
TAS, kuris gyvena televizoriuje. Jei jį pamatėte, kuo skubiau išjunkite televizorių, ištraukite šakutę iš rozetės, padėkite ant viršaus plaktuką ir bėkite į lauką.