Ką galite papasakoti apie savo vaikystę?
Vaikystėje neretai įsivaizduodavau turinti stebuklingų galių. Pati tuo įtikėdavau ir draugus, būdavo, įtikindavau. Tada ir jie prasitardavo galį niekam nematant skraidyti ar pakeisti pavidalą. Taip sau smaginomės nekaltai vieni kitus maustydami. Dar mėgau pasakoti kiemo vaikams baisias istorijas – išgalvotas, nugirstas, perskaitytas. Sugebėdavau visiems įvaryti tiek baimės, kad net namo bijodavo grįžti. Bėda ta, jog ir pačią nuo tų istorijų krėsdavo šiurpas, tik jokiais būdais neišsiduodavau. Gal todėl ir dabar, rašydama knygas, į siužetą įberiu bent žiupsnį magijos, stebuklo, mistikos prieskonių.
Apie...
Šiaip, jei labai atvirai, nesu joks superherojus. Vis tik pavidalus keisti šiek tiek moku. Šiokiadieniais dirbu bibliotekoje, vakarais ir naktimis rašau istorijas, kuriu lėles, o savaitgaliais futbolo aikštelėje gainioju kamuolį. Mano smegenys, širdis, kojos ir likęs kūnas turi skirtingus pomėgius. Sunku viską spėti, bet jei kažko atsisakau, pašlyja vidinė pusiausvyra. O su kojomis be smegenų, su smegenimis be širdies ar su širdimi be kūno toli nenukeliausi. Visos mano dalys sutartinai dievina medžių ošimą, seno rūsio kvapą, kates, lakiojimą padebesiais, juodą šokoladą ir jaukius pokalbius prie arbatos puodelio.
Kai turiu išspręsti itin sudėtingas kūrybines arba gyvenimiškas situacijas, dažniausiai atsigulu ant grindų. Tada kambarį ir visą pasaulį išvystu šiek tiek kitu kampu, į atviras pėdas srovena žemės energija, kraujas subėga į smegenis – padeda! O jei pargriūni į minkštą, vėsią sniego pusnį ar tarp pievos smilgų veidu į saulę – dar geriau, tada apskritai jokių sudėtingų situacijų nebelieka.
Knygos
- Elzė ir senojo dvaro paslaptis, Ignė Zarambaitė, iliustravo Jonas Liugaila. Vilnius: Nieko rimto, 2017
- Juodavandeniai, Ignė Zarambaitė, iliustravo Paulius Uziela, Vilnius: Nieko rimto, 2020
Straipsniai:
- Ignės laiškai pasauliui, Gintarė Adomaitytė, menobangos.lt, 2016 kovo 22 d. Internete