Skaitytojai rekomenduoja

Norėdama papasakoti apie vieną iš mėgstamiausių mūsų knygų, 2016 metais leidyklos „Nieko rimto“ išleistą „Ką turėtum žinoti!“, pradėsiu iš toli. Mat ši knyga dabar yra labai svarbi ir reikalinga. Ir turi būti visų vaikų knygų lentynose. Bet kodėl?

Knygos jau tokios senos. Tad atsirandant naujoms technologijoms, daug kas vis labiau bijo, kad knygos taps nereikalingos. Ir kuo labiau bijo, tuo labiau stengiasi parodyti juodąją naujųjų medijų pusę. Nenuostabu, kad rašytojai irgi apimti šių apokaliptinių nuotaikų. Tokių svarstymų gausu net ir naujausiose knygose vaikams. Pažiūrėkite, kaip įtaigiai piešiamos niūraus naujo pasaulio vizijos knygose „Didysis žodžių fabrikas“ (Agnès de Lestrade, Valeria Docampo) ar „Malūnų slėnis“ (Noelia Blanco, Valeria Docampo).

Skeptiškas požiūris, aišku, būtinas, kad vaikai išmoktų kritiškai mąstyti ir kritiškai vertinti populiariosios kultūros atplukdomas galimybes. Bet kai prie skeptikų būrio prisijungia tėvai... O jie prisijungia, mat nebesugeba kontroliuoti, kaip vaikai naudoja naujas technologijas. Praradę galios poziciją, tėvai puola į paniką ir reikalauja receptų, kaip tuojau pat atitraukti vaiką nuo kompiuterio, išmanaus telefono ir televizoriaus.

Ir kas iš to? Išplėšę vaiką iš siaubingos virtualėjančios tikrovės, mes netenkame labai svarbios galimybės sudominti vaikus technologijomis giliau, nei gali populiarioji kultūra su savo vartojimo ideologija – greitai perkandamais ir greitai suvartojamais socialiniais tinklais ar vienkartiniais papildytos tikrovės žaidimais. Jei pavyks vaiką atgrasyti nuo kompiuterio, greičiausiai jis nustos domėtis ir elektrinėmis, ir raketomis bei dulkių siurbliais. Jei pavyks sukurti baubą, jis sutriaukš mus visus. Darosi vis sunkiau rasti knygas, kurios išties įtrauktų į stebuklingą ir kūrybišką technologijų pasaulį. Kartais rašytojai ir leidyklos susigriebia, kad visgi šiandienos vaikams teks gyventi technologijų apsuptyje, tada gimsta knygos, kaip tame pasaulyje prisitaikyti. Bet jei knyga neatspindi vaiko interesų, nepaaiškina, kaip būtent jis galės tas technologijas įdomiai panaudoti, tai tokia knyga tampa nuobodi it senų laikų vadovėlis arba skalbimo mašinos naudojimo instrukcija.

Garbė šventajam Izidoriui, kartkartėmis atsiranda ir be galo žaismingų knygų. Jau prieš kurį laiką „Nieko rimto“ išleido Česūnų šeimynos odę gamtos mokslams – „Mėgintuvėlio“ seriją. O vėliau pasirodė dar linksmesnė knyga „Ką turėtum žinoti!“ Ištikimiems „Nieko rimto“ skaitytojams ši knyga primins dar ir kitą leidyklos perliuką – D. Greeno „Žmogaus kūno fabriką“. Tik jei „Fabrike“ mažučiai žmogeliukai slydinėjo po gomurį ir maišė kepenų fermentus, tai knygoje „Ką turėtum žinoti!“ žmogeliukai nešioja elektronus ir suka variklius. O kad būtų linksmiau, aprašomi prietaisai virsta tai trobele sniegynuose (šaldytuvas), tai viduramžių pilimi (virtuvinis kombainas), tai vandenynu su salomis ir povandeniniais laivais (tualeto bakelis). Kartais tas žaismingumas pakiša koją – man tikrai sunku buvo atpažinti virtuvinį kombainą. Bet mano penkiametis, paklaustas, ar supranta, kad iš tiesų virtuvinis kombainas atrodo visai kitaip, atsakė, kad jam tai visiškai aišku, o dailininkas taip nupiešė, kad būtų linksmiau. Ir išties, ši knyga yra labiau apie veikimo principus ir panaudojimo galimybes nei apie konkrečius įtaisus, bet ji įkvepia ir sudomina. O juk tik to ir reikia!

Viena iš pažintinių knygų bėdų – jos greitai sensta. Pavyzdžiui, jei norite vaiką supažindinti su kompiuteriais, tai prieš kelias dešimtis metų leistų knygų nepaskaitysite – nebent jūsų vaikui labai įdomu, kaip veikė lankstūs diskeliai ir adatiniai spausdintuvai, kas yra perfokortos ir lempiniai diodai. Bet gal verčiau šių žinių ieškoti, kai susidomėsite medijų archeologija? O šiandien vaikui norisi parodyti, kas slypi po glotniu liečiamojo ekrano paviršiumi ir kokio dydžio yra mikroschemos. Tad tikrai džiugu, kad „Nieko rimto“ išsirinko vos prieš dvejus metus parašytą knygą, kurioje aprašomas telefonas jau turi jutiminį ekraną ir gali būti valdomas balsu; ar kurioje supažindinama su 3D spausdintuvu. Nors užtenka ir tokių temų, kurios domino vaikus dar prieš penkiasdešimt metų – kaip veikia elektrinės, kaip tvarkomos nuotekos ir atliekos, netgi kaip po pasaulį keliauja popierinis laiškas. Šiek tiek primena Richardo Scarry'io „Ką žmonės dirba visą dieną?“, ar ne? Tikrai, knyga „Ką turėtum žinoti!“ turėtų patikti paaugusiems pasakojimų apie Darbėnus skaitytojams. Bet net jei dar neišaugote Darbėnų, siūlau čiupti šią naują knygą (kol dar liko!). Detalias, linksmas iliustracijas žiūrinėti patiks ir ikimokyklinukams. Juk tai beveik „Surask Joną“, tik apie technologijas! O vyresni skaitytojai kartu sužinos, kas yra magnetinis laukas, bakterijos ar mikroprocesorius. Mums labai patiko ir knygos formatas. Nors knyga nėra milžiniška – beveik A4 lapo dydžio, bet joje yra atvartų, kuriuos išskleidus net akys apraibsta. Vienintelė bėda, kad tų atvartų krašteliai labai greitai lamdosi. Gal atvartai mažiau kliūtų, jei būtų truputėlį siauresni? Na, bet yra, kaip yra. Teks mokyti vaikus atsargiai vartyti knygą. Juolab kad ir matinis popierius nepakęs purvinų rankų ar trupinių. Bet užtat kaip gerai ant jo atrodo iliustracijos! Tiesa, verta atkreipti dėmesį, kad prie knygos dirbo keli iliustruotojai ir keli rašytojai, tad skirtingų skyrių ir stilius gana smarkiai skiriasi. Atidžiai perverskite knygą prieš pirkdami, kad nenusiviltumėte. Kita vertus, nors vieni skyriai mums patiko labiau (ar buvo aiškesni) už kitus, bet apskritai knyga mes esame patenkinti kaip bebrai. Erzino nebent keliose vietose labai jau išdidintos (iki laiptuotų kraštelių) iliustracijos. Jei jūs tam jautrūs, apžiūrėkite, pavyzdžiui, atvartus, skirtus raketoms ir kosminiams palydovams bei automobiliams. Bet, patikėkite, tai tokios smulkmenos, kurios nesugadina bendro įspūdžio. Beje, internetinėse parduotuvėse peržiūrai įkelti labai smarkiai suspausti šios knygos vaizdai visiškai neatitinka tikrovės.

Reziumuojant, knyga labai smagi. Kai ji atsirado mūsų namuose, mes ją skaitėme visą mielą dieną ir vakarą. Užtat kitą rytą mudu su tėčiu saldžiai ir ilgai miegojome. Vaikis, mėgstantis žadinti mus vos prašvitus, atsikėlė pats ir iki pat dešimtos vienas „skaitė“. O po to statė piceriją, vedžiojo vandentiekį ir kanalizaciją. Ramuma! Ir... gal neturėčiau to rašyti, bet jei jūs auginate dukrą, perskaitykite šią knygą ir jai – juk mergaitės irgi nori žinoti!

 

Aistė Mišinytė