Skaitytojai rekomenduoja

Daugelis pedagogų sutaria, kad kalbėti opesnėmis temomis su vaikais reikėtų jau pradinėse klasėse. Vienas iš geriausių būdų – padėti vaikams atrasti knygas, kuriose profesionalūs rašytojai apie rimtus dalykus kalba paprastai, vaikams suprantamu stiliumi. 

Vaikų knygų rinkoje pasirodant vis daugiau komerciškų ir mažai išliekamosios vertės turinčių knygų tėvams darosi vis sunkiau rasti knygą, kuri vaikui kartu su skaitymo malonumu mokytų apie tikėjimą, meilę ir gebėjimą fantazuojant gyvenimą padaryti gražesnį. Vienas iš pagrindinių tokių knygų indikatorių – Hanso Christiano Anderseno apdovanojimas, dar vadinamas Mažuoju Nobeliu, kurio knygų seriją leidžia vaikiškų knygų leidykla „Nieko rimto“. Juo autoriai apdovanojami tarptautiniu lygiu už viso gyvenimo indėlį ir išliekamąją vaikų literatūrą, su kuria užaugo ir ateityje galės užaugti ne viena skaitytojų karta.

Kalbant apie žymiausius pasaulio rašytojus vaikams, skatinančius bendražmogiškąsias vertybes, dėmesys neretai nukrypsta į Didžiąją Britaniją. Tai ir provokuojantis, nepatrauklius suaugusiuosius mėgstantis vaizduoti rašytojas Roaldas Dahlas, ir nonsenso pasakų „Aukštyn kojom“, „Pasakos kalbančiam tigrui“ autorius Donaldas Bissetas, ir apie troškimus, stebuklus ir meilę pasakojanti Eleanora Farjeon. Neseniai leidykla „Nieko rimto“ pristatė jaunosios britų rašytojų vaikams kartos atstovo Davido Almondo knygą „Mano tėtis – skrajūnas“. Už savo kūrybą vaikams rašytojas 2010 m. apdovanotas H. Ch. Anderseno apdovanojimu už filosofiškumą, žavintį ir vaikus, ir suaugusiuosius.

Davidas Almondas šiuolaikinėje vaikų literatūroje yra bene geriausiai sunkesnėmis temomis kalbantis rašytojas. Jo kūryboje svarbus skirtingų pusių susidūrimas, augimo ir prisitaitymo ar buvimo savimi temos. Davidas Almondas rašo apie nelaimių paliestus vaikus, tuo pat metu nepailstamai suteikdamas jiems vilties. Rašytojas yra penkerius metus dirbęs pradinių klasių mokytoju, o vėliau mokęs vaikus, turinčius mokymosi sunkumų, tad puikiai išmano 7-10 metų vaikų psichologiją. 

„Tai tiesiog nutiko. Iš pradžių kūriau suaugusiems. Bet vieną dieną ėmiau ir pradėjau rašyti knygą vaikams. Man buvo be galo įdomu staiga rašyti skaitytojams, turintiems tokius lanksčius, atvirus ir prisitaikančius protus. Skaitytojams, kurie apsvarsto visokias galimybes. Rašydamas vaikams jaučiuosi kaip grįžęs namo“, sako knygos „Mano tėtis – skrajūnas“ autorius.

„Mano tėtis – skrajūnas“ yra skirta pradinių klasių vaikams. Knyga pasakoja apie tai, kaip tetulės Doros pamokyta Elzė prižiūri savo tėtį, turintį keistą polinkį elgtis kaip paukščiui. Ilgainiui mergaitė stoja tėčio pusėn, ir jie abu ruošiasi didžiosioms „Žmogaus paukščio“ varžyboms. Ši knyga, turinti magiškojo realizmo bruožų ir šiek tiek komiksiškumo (knygą iliustravo dailininkė Polly Dunbar), iš tiesų kalba vaikams, kaip šeimos nariai išmoksta suprasti vienas kitą, vertinti buvimą kartu. „Mano tėtis – skrajūnas“ galima laikyti ir moderniu Dedalo ir Ikaro istorijos variantu šiuolaikiniams vaikams, nes joje skatinama būti savimi ir siekti svajonių nepaisant galimų nesėkmių. Rimti dalykai vaikams pateikiami lengvai, šviesiai, rods, tik kampučiuose, kai tuo tarpu svarbiausias yra veiksmas, kuris sukasi aplink didžiąsias „Žmogaus paukščio“ varžybas. 

Kalbėti rimtesnėmis temomis su vaikais reikia, o pradinės klasės, kuriose sparčiai formuojasi vaiko pasaulėjauta, yra tam parankus amžius. Knyga „Mano tėtis – skrajūnas“ moko vaikus amžinųjų vertybių – tikėjimo, vilties ir meilės, – ir primena, kad magija yra ne fantastiniuose filmuose, o visai čia pat. D. Almondo 112 puslapių  iliustruotą kūrinį pradinių klasių mokiniai pajėgūs įveikti patys, o dėl gražios aprašančios kalbos ir šmaikščių dialogų,  kurie nesunkiai įtraukia vaikus ir moko jų svarbių bendražmogiškųjų pamokų, knyga tinkama ir skaityti balsu klasėse.

Benas Bėrantas