Ši knyga yra kažkuo ypatinga… Kuo? Veikiausiai savo lengvu paslapties šydu ir tuo, jog pagrindinei knygos veikėjai Norai atradus paslaptį ir bandant ją išsiaiškinti, pati buvau nebyliai pakviesta mįslę narplioti drauge su ja… Manau, jog nė vienas skaitytojas buvo, yra ir bus įtrauktas į tas nepaprastas atsakymų paieškas.
Mane sužavėjo autorės talentas, rodos, be jokių didelių pastangų, bet vis dėlto įtaigiomis spalvomis nupaišyti herojų tarpusavio santykius, jų mintis bei taip po truputį, kaip po mažą dėlionės dalelę, surinkti iš ties tikroviškus knygos veikėjų portretus.
Tarp kitko, skaitytojams, kuriuos sužavės šis kūrinys, siūlyčiau pirmą kartą perskaičius knygą, palūkėti apie vienerius metus ir vėl imti knygą į rankas. Bent jau man asmeniškai buvo labai įdomu atrasti tai, jog mano požiūris į daugelį herojų minčių bei pastebėjimų pasikeitė, tapau atidesnė. Taip įsitikinau laiko įtaka žmogaus patirčiai. Manyčiau, jog ir kitiems tai atrasti bus be galo įdomu!
„Ji nenorėjo gilintis. Jai labiau patiko čiuožti gyvenimo paviršiumi, kuris turėjo būti malonus pažiūrėti ir justi. Ji daug pastangų padėdavo, šlifuodama tą paviršių, kad tik nereikėtų susidurti su tuo, kas slypėjo po juo.“ Štai citata, kuri toje pačioje pastraipoje toliau išplėtojama, bet atskleisti labai daug nesinori. Ji yra viena iš labiausiai įstrigusių minčių po antro knygos perskaitymo. Šie žodžiai padėjo man suvokti ir aiškiai suformuluoti tai, kas man neduodavo ramybės ir truputį erzindavo kai kuriuose pašnekesiuose. O aiškiai tai suformulavus, keista, tačiau pasidarė lengviau.
Apskritai, šį kūrinį galima drąsiai vadinti nebyliu draugu, kuris padeda, moko, įkvepia… Tad knygą „Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija“ siūlau tiems, kurie apie tokį draugą svajojo ir jo ieškojo :)
Kamilė Čelutkaitė