Skaitytojai rekomenduoja

Apie Silvaną De Mari ir jos genialumą įsibrauti į slapčiausias žmogaus sielos kerteles šioje skiltyje dar niekas nebandė rašyti. Suprantu juos. Atsidariusi balta šviesa į mane spoksantį dokumento failą ir aš šiek tiek išsigandau. Ir visai ne dėl to, kad galvočiau, jog ši ar bet kuri kita serijos knyga nenusipelnė būti mano knygų lentynoje. Visai atvirkščiai – sunku rašyti apie knygas, kurios pasiekia tolimiausius sielos užkaborius. Sunku aprašyti taip, kad išlikčiau sąžininga tiek su savimi, tiek su būsimais skaitytojais, į kuriuos kreipiuosi, o labiausiai – su pačia knyga. Ją perskaičiusi dar kurį laiką jaučiausi lyg būčiau žiūrėjusi filmą. Kiekvienas įvykis, kiekvienas veikėjas atrado vietą mano galvoje, įgavo formą, plaukus ir akis ir vis netikėtai pasirodydavo,  negana to, dar lydimas įsivaizduojamo muzikinio takelio. Nes juk atrodo, kad filmas tikrai buvo. Galvoje, bet buvo. Viskas, ką perskaičiau, atgimė. Atrodo, kad asmeniškai pažinau veikėjus, žinojau, kaip kiekvienas atrodo ir pasidarydavo labai keista supratus, kad ne visi tą filmą savo galvose matė. 

Nenoriu nei vienam būsimam skaitytojui sugadinti knygų nenuspėjamumo, todėl neminėsiu konkrečių įvykių (net jeigu neskaitėte pirmos knygos, šis atsiliepimas jūsų nenuskriaus). Užtenka žinoti šitai: 

Tai knygos, kuriose pinasi pačios netikėčiausios siužeto linijos. Ir jos tempia už nosies iki pat paskutinio puslapio. Jei beskaitant atrodys, kad šioje vietoje bus būtent taip, net jei to labai norėtum, bus visai kitaip. Jos sugeba dešimt kartų tau įrodyti, koks tu kvailys, nes neatspėjai, kur pasisuks įvykiai. 

Aprašomi veikėjai turi ne mažiau sluoksnių savo elgsenoje nei jūsų sukčiausias kaimynas. Kiekviename puslapyje atradau kokią nors naują tiesą: apie veikėją, įvykį ar patį gyvenimą. Paslėptos žinutės ir moralai priverčia širdį suspurdėti, bet jie neapkrauna knygos. Jie tampo sielą tarsi mažyčiais siūleliais: viename skyriuje negali atsižavėti nuostabiai kilniu personažu, o jau kitame supranti, kad jis toks pat įvairiapusis, kokie esame mes visi. Jis turi teigiamų savybių ir tokių pat neigiamų. Ir jos nuolat pinasi, persidengia ir pačios susipainioja. Gerosios savybės gali pasirodyti visiškai nenaudingos, o neigiamos iškilti iš to, kas gera, šviesu ir nekalta. 

Žiaurumas, neapykanta, meilė ir atleidimas parodomi visai kitokioje šviesoje. Skaitai, supranti, jog tau liūdna dėl kokio nors įvykio, bet žinai, kad taip turėjo būti ir kad tai yra gerai. Supranti, kad teisybė nėra tokia, kokia gali pasirodyti. Kad žmonės, kurie atrodo labai stiprūs, vakaro prietemoje likę vieni tokie nėra. „Mes nesame kraujas, kuris teka mūsų gyslomis.“ Kad žmonės, kurie gimė vienokioje ar kitokioje aplinkoje, nėra ta aplinka. 

Silvanos De Mari knygos nesugriaus jūsų vidinio pasaulėlio, bet labai smagiai jį papurtys. Jos tinka ir visai dideliam vaikui, kaip aš, ir mažesniam intelektualui, kurio lentynoje jau šūsnis kitų knygų, bet ne visos jos su rožinėmis princesėmis. Tai fantastiškos knygos mėgstantiems panirti į nuotykius visa galva ir išnirus žinoti, kad jų laikas nebuvo iššvaistytas. O jis pralėks greitai, patikėkite manim – knyga ant kelių neužsiliko ilgiau nei vieną parą. 

Taura Šitkauskaitė