Skaitytojai rekomenduoja

Sukurta dviejų šmaikščių ir svajojančių, padedant dviems kūrybingiems ir džiugiems, apie du nenustygstančius ir išradingus. Kas? Knyga. Kokia? Apie viską nuo pradžių. 

Dvi šmaikščios ir nenurimstančios svajoklės – tai seserys Sinikka ir Tiina Nopolos iš Suomijos. Suvienijusios lakias vaizduotes jos kuria judrias, gyvybingų dialogų kupinas istorijas su maloniu detektyvo aromatu. Du kūrybingi ir džiugūs padėjėjai – tai  iliustratorių pora – Aino Havukainen ir Samis Toivonenas, gyvenantys taip pat snieguotoje Suomijoje. Jiedu jau gerai žinomi visiems jauniesiems išradėjams, nes sukūrė tokius pačius du veikėjus – Tatą ir Patą (jų nuotykiai nupiešti ir aprašyti knygose „Keistieji Tato ir Pato išradimai“, „Tatas ir Patas renkasi darbą“ ir „Keistoji Tato ir Pato sapnų knyga“. Galop paskutinis duetas – Benas Būgnelis ir jo teta Barbora Būgnelė, o jų nuotykiai sudėti knygoje „Pirmyn, Benai Būgneli!“. 

Benas Būgnelis, kaip kužda ir jo pavardė, labai mėgsta groti mušamaisiais namų apyvokos daiktais: radiatoriais, balkono turėklais, puodais, mediniais šaukštais, tiesa, mėgsta ir padainuoti. Siaubas? Jo teta Barbora mano priešingai: „Benukas dainuoja užsienietiškai! Tegu sau muzikuoja, kiek tik širdis geidžia, negali žinoti, gal iš jo išaugs kokia operos žvaigždė.“ Apskritai, ši teta mažai kuo panaši į rimtas tetas. Ji labai išradinga ir guvi moterytė: jei Benui kyla noras keliauti į nemokamą cirko pasirodymą tėveliams su vaikais, o to tėvelio, kaip tyčia, nėra šalia, tai teta akimirksniu virsta juo. Reikia juk tiek nedaug: ūsų, šortų, marškinėlių, kepurėlės su snapeliu ir... Portfelio (juk visi tėčiai vaikšto su portfeliais – tiesa?). Arba išgirdusi, kad turtingiems žmonėms nuo vagišių padeda apsisaugoti skurdus buto vaizdas, ji akimoju iškerpa prieškambario kilimėlyje skylę – na, vieną tokią didelę, kad būtų akivaizdžiai matyti, jog viduje skurdu.

Taigi vieną dieną šiedu atsikrausto į Liepinio alėją 5A-7. Nežinia, kaip ten visi gyveno lig tol, tačiau atvykus Būgneliams, viskas tikrai prisipildė garsų ir šėlionių. Žinoma, visur gyvena keistų sutvėrimų, kad ir tas Namo Gyventojas, siuntinėjantis mįslingus grasinančius raštelius. 

Gerai, kad Benas su teta Barbora nelabai paiso tų anoniminių murmeklių. Jiedu mėgaujas vasaros šiluma, randa naujų draugų, sugalvoja visokių pramogų: žvejoja kanalizacijos šulinyje, pasiklysta pievoje ir netikėtai išnarplioja Vanesos pagrobimo atvejį. Taigi ramybe ir monotonija Liepinio alėjoje nė nekvepia – čia pat laukia patys didžiausi nuotykiai ir netikėti cirko triukai. 

Dėmesio: knyga taip pat pravarti visoms rimtoms tetoms, jei tokių turite – ji tirpdo emocinį sąstingį ir išvaduoja vaizduotę!  Kad būtų kaip toje Beno dainoje – „Kamaan, mai beibi, kamaan!“.

Agnė Skučaitė-Leonavičienė