Skaitytojai rekomenduoja

Rodos, visai neseniai mūsų lentynoje apsigyveno vienas mažas prancūziškas drambliukas iš Ramonos Bădescu ir Chaudo Benjamino knygos "Pomelui gera šalia savo pienės", o po kelių mėnesių mūsų be galo mėgiama leidykla "Nieko rimto" paruošė dar tris drambliukiškas istorijas. Meilias istorijas - mat naujoji knyga taip ir vadinasi – "Pomelas myli". Kai vasarį miestas apsikaišys širdutėmis, ir teks mažajam kodėlčiui aiškinti, kas-ką-kodėl-kaip myli, drambliuko meilės mums padės nepasiklysti banalybėse. Juk Pomelas myli ypatingą ridikėlį, rasą, akmenėlį, pienę ir daržininką, kuris taip puikiai rūpinasi Pomelo lysvėmis. Šios meilės iš atvirumo pasauliui, atjautos ir dėmesingumo, todėl labai gražios ir šiek tiek (per patį nago juodymą) pamokančios. 

O taip! Mylinčio Pomelo knygelė lydės mus visą vasarį. Dar ir todėl, kad susivėlinusi žiema pasibeldė į langus tik sausio pabaigoje, tad dabar pats laikas mažajam kodėlčiukui kartu su drambliuku pasvarstyti, ką tokio linksmo galima iškrėsti spaudžiant šaltukui. Kaip tik šioje knygelėje drambliukas pirmą kartą sutinka žiemą, mokosi nedrebėti ir šėlti pusnynuose. Mokosi susitaikyti su praradimais ir kiekvieną dieną laukti stebuklo.

Visgi naujiems Pomelo draugams siūlyčiau susirasti ir senesnę drambliuko knygelę: "Pomelui gera šalia savo pienės". Skaitydami ją, mes ne tik susipažinome su Pomelu, bet ir mokėmės tos užuominų puse lūpų kalbos, kuria su mažuoju aptariame be galo svarbius dalykus. Jei būtume praleidę šią pamoką, ko gero, būtume apsigavę, manydami, kad po regimu Pomelo istorijų paprastumu daugiau ničnieko nėra.

O juk knygelės, kuriose, rodos, nieko nevyksta, kuriose cypsi mažos mažo padarėlio laimės ir baimės, labai reikalingos mūsų augančiam kodėlčiukui. Todėl, kad leidžia ir jam, ir jo nesusipratusiems tėveliams pajusti, kokie svarbūs visi tie vaikiški, į riešuto kevalą telpantys išgyvenimai. Galima su drambliuku naktį bijoti porų ar džiaugtis nuo komposto krūvos atsiveriančiomis erdvėmis. Ir nuo šių vaiko širdelės virptelėjimų gali sudrebėti kokie nors Himalajai. 

Ak, bet be svajingosios pusės, yra ir praktiškoji! Pomelas išties gali padėti įveikti vaikiškas baimes! Kai koks kodėlčiukas atsistoja pupos dydžio drambliukui už peties, jis gali ramiai sau apžiūrėti visus tuos baubus ir šiurpulius. Kokie jie? Aišku, pomeliški, todėl bailusis skaitytojas nepasijus išstatytas pajuokai. Gal net globėjiškai pakutens drambliuko ausį. Nedrebėk, sakys, matai - štai aš visai nebijau drugelių. Ne gėda, sakys, jų bijoti, bet dabar geriau eime paplepėti su Žiži.

Ypač malonu, kad autoriai nesišaipo iš savo naivaus drambliuko. Na, gal kartais meiliai ironizuoja, primindami skaitytojui, kad jis visai kitoje lapo pusėje. Kol drambliukas bijo, kad jį prispaus verčiamas puslapis, mažasis kodėlčius gali savęs paklausti, ar kartais ir jo paties baimių negalima va taip pačiupti už pakarpos ir apžiūrėti iš visų pusių. Juk jei žiūrėsime iš šalies, jos ims ir susitrauks. 

Na taip, ne visi rūpesčiai tokie menki. Kaip nuraminti širdelę, bijančią, kad pienė iškeliaus su visam ar ims rūpintis kitu drambliuku, pamiršusi Pomelą? Kaip įtikinti vaikį, kad mama visada bus šalia, o tėtis visada mylės? Jei išsigandę tėveliai neranda tinkamų žodžių, galima tiesiog truputį paliūdėti kartu su Pomelu, kol debesys ims sklaidytis. O tada pakikenti į saują, nes drambliukas sugalvojo palenktyniauti su... šliužais! 

Pomelas guodžia. Juk su juo galima neapsimetinėti. Jis toks pats nesusivokęs kaip mūsų mažasis kodėlčius. Bijo pokyčių, bet ir trokšta jų. Nesupranta, kaip veikia paties kūnas, ir ieško būdų įvaldyti jį. Kai Pomelas liūdi, tai žemė su dangum maišosi, bet jis moka ir iš širdies pasilinksminti.

Beje, antrojoje knygelėje autoriai mus palydi dar toliau. Mažasis drambliukas čia vis savarankiškesnis ir vis geriau moka įveikti negandas. Net tokias rimtas kaip rudeniop nuvytusi pienė. Galų gale būdamas šalia savo pienės, jis išmoko būti super drambliuku. Išmoko vertinti save tokį, koks jis yra, nekrapštyti nosies ir pagirti braškes. Išmoko mylėti ir būti drąsiu. 

Kaip tik todėl kiekvienas nedidukas vaikis turėtų nešiotis vieną kitą mažą drambliuką kišenėje. Ypatingiems atvejams. O tėveliai savo ruožtu turėtų retsykiais vis paskaityti šias knygeles.

Ir čia būtina pridurti, kad pačias knygeles labai malonu paimti į rankas. Jos nedidelės, dailių priešlapių, puikiai atspaustos ant storo neblizgaus popieriaus. Labai mums patinka toks popierius - visos iliustracijos ant jo atrodo tauresnės, rodos, gali pamatyti prie piešinio palinkusio dailininko šešėlį.

Aistė Mišinytė