Esu Sigutės Ach paveikslėlių gerbėja, namie nukabinėtos visos sienos. Mano mažoji jau po truputį pradeda domėtis jų spalvomis. Pats mėgstamiausias dukrytės paveikslėlis – „Katinėlis geriantis abatą“. Taip pat mėgstu ir jūsų išleistus CD. Paklausius Arklio Dominyko istorijų, viskas tapo labai juokinga, tiesiog sužavėjo paprastumas. Pirmą kartą su „Nieko rimto“ knygomis susidūriau, kai teko pasaugoti draugės dukrą. Ji nuolat vaikščiojo su savo mėgstamiausia knyga „Obuolių pasakos“. Susidomėjau ir aš. Jau pats pirmas puslapis vertė šypsotis. Bet labiausiai man patiko knyga „Šviesiųjų svajonių žydintys sodai“. Kai tik ji pasirodė, iškart nusipirkau. Įdomiausias skyrius – kaip atsiranda paveikslėliai. Aš nesu meno žmogus. Net negalvojau, kad taip gimsta paveikslėliai. Ir dabar, praeidama pro savo paveikslėlių kolekciją, kartais pagalvoju, negi vietoj dainuojančių trijų katinų Sigutei galėjo gautis visai ne katinai? Ar vietoj paršelių visai ne paršeliai? Labiausiai fantazuoti ir transformuoti man gaunasi paveikslėlį „Žalias ežero katinas ir jo šviesios širdies paukštelis“. Kartais man atrodo, kad visai šaunus dramblys ar net gėlių laukas būtų gavęsis iš šio paveikslo. Kai mano dukrytė pradės sąmoningai piešti, manau, tikrai dar kartą pravers ši knyga. Tada pasinaudosim visais siūlomais autorės pasiūlymais tiek renkantis priemones, tiek laukiant, kas gi atsiras popieriaus lape, kai bus baigtas piešinys :) Jau dabar galiu pažadėti, kad savo dukrytei skaitysiu jūsų knygas. Labai linksmi ir mieli kitų skaitytojų atsiliepimai mane jau įtikino, kad vaikams tai – labai tinkamos knygos.
Ramunė