Skaitytojai rekomenduoja

Galbūt pačiam talentingajam knygų kūrėjui tai ir nepatiktų, tačiau Kęstutį Kasparavičių drąsiai galima vadinti šiandienos vaikų literatūros klasiku. Na, tokiu „nerimtu“ pačia geriausia šio žodžio prasme: tokiu, kuriam vietoje plaukų ant galvos ima augti žolė, arba nuo kurio, vaikštinėjančio rūke, pasprunka jo kojos. Ko gero, tik ypatingą humoro jausmą turintis menininkas gali paversti save personažu ir apgyvendinti jį knygoje tarp kiškių, paršelių, pelių, meškinų, katinų, o taip pat stalo įrankių, įvairiausių rakandų, dulkių siurblių, šaldytuvų ir t.t. ir pan.

Kita vertus, Kęstučio Kasparavičiaus kūrybos kraičio niekaip nepavadinsi nerimtu: iš pradžių tik iliustravęs kitų parašytas knygas, vėliau – ir labai sėkmingai! – dailininkas ėmėsi plunksnos, ir štai dabar jo kurtos knygelės sudaro jau solidžią lentyną. Pradėjęs nuo trumpučių istorijų („Kvailos istorijos“ – taip ir vadinosi viena pirmųjų knygelių), kuriose svarbiausia buvo netikėtas pastebėjimas, paradoksali įžvalga, ar tiesiog nuotaikinga „nesąmonė“, Kasparavičius pastebimai subrendo kaip rašytojas, pasakojantis intriguojančias ir labai nestandartines, nors kartu ir pamokančias istorijas. Turiu galvoje, tarkime, „Drebantį riterį“ arba „Kaimynę už kampo“. Vis dėlto nė kiek nenustebau, kai leidykla „Nieko rimto“ nusprendė pakartoti ne kokios nors kitos knygos, o „Braškių dienos“ leidimą. Tai turbūt geriausiai vertingiausias Kasparavičiaus kūrybos savybes atskleidžianti knyga, sakyčiau – klasika.

Maža pasakyti, kad knygoje sudėtos istorijos linksmos, originalios ir netikėtos, kad lavina vaizduotę ir ugdo pastabumą aplinkai. Jos paremtos paradoksu, keistuolišku žvilgsniu į pasaulį ir tai, manyčiau, yra labai svarbi ir literatūros, ir gyvenimo pamoka. Kęstučio Kasparavičiaus absurdas yra šviesus, optimistiškas, galbūt net padėsiantis vaikams įveikti jų baimes. Jis netgi gali šio to pamokyti! Sakysite, kaip absurdas gali būti didaktiškas? O kodėl gi ne? Jei pernelyg smaližiausite, kaip tas krokodiliukas iš „Braškių dienos“, gali nutikti, kad vieną rytą prabusite pasaulyje, kuriame – viskas iš saldumynų. O jeigu neklausysite suaugusiųjų – galite pakliūti į labai nemalonią padėtį, kaip tas peliukas iš „Paslaptingų durų“. Bet galite pasiekti neįtikėtinai daug, jei svajosite ir kantriai sieksite savo tikslo – kaip paršelis operos solistas. 

Klasika, be abejo, yra ir Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijos. Nors jo rašymo būdas šiek tiek keičiasi, piešiniai išlieka vis tokie patys atpažįstami, su niekuo nesupainiojami. Galbūt tik pamažu keičiasi iliustracijų santykis su tekstu. „Braškių diena“ nėra tipinė paveikslėlių knyga, bet iliustracijos labai organiškai dera su tekstu. Net įdomu paspėlioti, ar iliustracijas diktuoja istorija, ar priešingai – istorijos gimsta iš vaizdinių. O galbūt viskas talentingo kūrėjo vaizduotėje yra persipynę – kaip sapne.

 Ir dar vienas argumentas, kodėl „Braškių dieną“ laikyčiau klasika, yra tas, kad ši knyga – viena asmeniškiausių Kęstučio Kasparavičiaus knygų, pradedančių kurti netgi savotišką pasakininko – žmogaus su sapnų lagaminu – mitologiją. 

Ramunė Balevičiūtė