Kaip obuoliai iš meškos vadavosi
Apsakymo autorius Karolis Bareckas. Tekstas publikuotas literatūriniame žurnale „Laimiukas“ (nr. 2 (88)).
Miglės Dilytės iliustracija
Sykį žilabarzdis sodininkas netyčia išpylė ant žemės krūvą obuolių. Šie greitai stryktelėjo ir puolė į visas keturias puses. Vieni bėgo nesustodami dienų dienas ir naktis, kiti – jau po kelių akimirkų pritrūko kvapo.
Šalia Baltijos jūros apsigyveno nedidukas obuolys vardu Lietuva. Jis turėjo du brolius – Latviją ir Estiją. Broliai siautė kartu po žalias pievas ir miškus, slėpėsi nuo žiemos šalnų bei mėgavosi saule šiltomis vasaromis.
Sykį į Baltijos pakrantę iš Sibiro glūdumos atklydo didžiulė pikta meška. Jos kailis buvo raudonas, iš nasrų tiško putos, o riaumojimas sklido taip toli, kad girdėjosi visoje Europoje. Meška apuostė obuolius, stvėrė į glėbį ir suspaudė savo tvirta letena.
– Paleisk! – šaukė Lietuva.
– Tai pakliuvom, – verkė Latvija.
– Kaip ji drįsta, – pyko Estija.
Raudonoji meška piktai urzgė ir nenorėjo girdėti brolių riksmų. Tas pat nutiko ir dar keliolikai obuolių, gyvenusių kaimynystėje. Tada užgulė juos visu savo svoriu, akylai stebėdama, kad nė vienas nepabėgtų. Obuoliai duso, plūkėsi, bandė išsiveržti iš gniaužtų, bet veltui. Meška buvo stipresnė.
Bėgo dienos, o ji nė nemanė trauktis ir šlitinėjo po girią.
Toli, už vandenyno, gyveno kita meška. Abi jos viena kitos nemėgo. Būna, kai užbaubs kuri iš jų, net žemė dreba. Vos tik įsivyrauja tyla, žiūrėk, jau kita atsakydama ima gerklę laidyt.
– Kaip norėčiau vėl su jumis ritinėtis po žemę, – liūdėjo Lietuva.
– Nei saulė nedžiugina, nei mėlynas dangus šioje nelaisvėje, – tyliai šnabždėjo Latvija.
– Ak, kad taip vėl būtume laisvi, – ilgesingai svajojo Estija.
Vos išgirdusi brolius šnabždantis, meška tvirčiau suspausdavo glėbį. Rodėsi, plyš jų plona oda nuo tokios galybės. Kas naktį broliai sapnuodavo, kaip meška perkanda juos aštriais dantimis ir praryja. Drebėdavo susiglaudę, nežinodami, kaip ištverti šią neteisybę. Einant metams, meška ėmė senti. Pradžioje nusišėrė raudonas kailis. Įdubę šonai matėsi iš tolo. Dantys atšipo. Ji vis rečiau vaikščiodavo po girią ir leisdavo dienas gulėdama. Nors ir silpo, bet obuolių iš savo gniaužtų nieku gyvu nenorėjo paleisti.
Buvo gražus pavasario rytas. Aplink čiulbėjo paukščiai, vėjas judino medžių šakas, dūzgė vabzdžiai. Pagauta šitos nuotaikos Lietuva ėmė ir užtraukė:
– Bunda jau Baltija!
– Tylėt, – suurzgė meška, – nes kaipmat perplėšiu per pusę.
– Bunda jau Baltija! – atitarė Latvija.
– Ak, jūs, nevidonai, – suriko raudonoji, – liaukitės!
– Lietuva, Latvija, Estija! – užtraukė visi obuoliai kartu.
Meška užsimojo, norėdama sutraiškyti mažylius. Lietuva buvo pati vikriausia. Tik stryktelėjo meškai tarp kojų ir nurūko per pievą. Ši dar bandė vytis, bet veltui. Kol apstulbusi suprato, kas vyksta, žiūri, jau Latvija ir Estija lekia iš paskos. Broliai nesileido vėl pagaunami. Meška dar kurį laiką pasisukiojo ratais uosdama orą, atsigulė po medžiu ir amžiams užmigo.
Viskas vėl stojo į savo vietas. Lietuva, Latvija ir Estija žaisdavo per dienas pievoje bei smagiai leido dienas. Per tą laiką obuoliai prinoko, išaugo ir dabar jau visai nepriminė tų mažyčių obuoliukų, kurie buvo papuolę į meškos nagus.
Kiekvienais metais, Kovo 11-ąją, Lietuva sušaukdavo brolius ir švęsdavo savo Laisvę. Ir taip jau 30 kartų. Visą naktį skambėdavo jų dainos, kol paryčiais broliai sumigdavo ir pradėdavo dar vienus metus kartu.