Skaitytojai rekomenduoja

Gal dėl to, kad labai sugyvinu mane supantį pasaulį, o gal dėl to, kad vaikystėje knygos buvo patikimiausi palydovai, imu šį popierinį sutvėrimą į rankas švelniai, nujausdama, kad gali užsimegzti ryšys ilgam ir, jei ir nerimauju, tai tik dėl to, kad ji – knyga – gali būti visai ir ne knyga, o tik… 

„Amžinieji Takiai“ – mano meilė iš pirmo žvilgsnio. Pradžioje, tiesa, nesupratau, kas tie Takiai, bet vos įžengiau į mišką prie amžino medžio…

Ar mokate įžengti į knygą?

Atsimenu, kaip mano literatūros dėstytojas klasėje paklausė: Kas dar neskaitė „Šaltosios širdies“? Ir tyli. 

Na, galvoju, dabar bus tiems pylos. O jis pažiūrėjo į tas kelias sąžiningai pakeltas rankas su ilgesiu ir pratarė: „Aš jums pavydžiu – jūs ją dar tik skaitysite…“

Tą patį ilgesį pajutau dabar – bandydama kažką pasakyti apie „Takius“. Bet ir kitaip, mat  „Amžinieji Takiai“ – labai subtili knyga, jai reikia ramybės, nusiteikimo. Amžinybės tema čia nedvelkia kosminiu šaltuku, jau greičiau ji – tai mergaitė ir Paslaptis. Mergaitė ir pirmosios meilės dvelksmas. Mergaitė ir Išmintis.  Šioje istorijoje – kiek beskaityčiau – vis sužavi paprastumas – kaip pavyko Natalie Babbitt taip nesudėtingai ir taip giliai apsakyti gyvenimo tėkmės vertę. To besisukančio rato, kurio dalelės mes visi esame. Ir kaip ji nuostabiai prijaukino vėsią kosminės didybės Paslaptį – lyg laikytum ant delno išgąsdintą rupūžėlę – atrodo, kad tai – nejauku, o, pasirodo, – švelnu…  

Sigutė Ach