„Antano cirkas“ – knyga iš projekto „Mūsų mažoji biblioteka“, skirto supažindinti mažuosius skaitytojus su kitų šalių autoriais bei jų kūriniais. Šį kartą – pažintis su slovėnų rašytojo Peterio Svetinos knygele, kuri yra gavusi ne vieną apdovanojimą.
Leidykla „Nieko rimto“ išleidžia tikrai nemažai gerų knygų, tiek, kad perskaityti visas neįmanoma. Ne tik dėl to, kad jų daug, bet ir dėl suaugusių žmonių didžiausios problemos – nėra laiko (kaži kas jį suvalgo?)! Tad kai kažkuri knyga man pamerkia akį, netyčia pasipainioja po kojom ar nugirstu gerą žodį apie ją – tai laikau savotišku ženklu, kad šiai knygai būtinai turiu rasti laiko.
Vieną dieną prie manęs priėjo bendradarbė ir tarė: „Rokai, turi perskaityti šią knygą ir apie ją parašyti savo nuomonę.“ Na… tai taip pat savotiškas ženklas.
Ir, pasirodo, neklydau. Smagi, marga istorija, o svarbiausia – ši knyga nesuvalgo daug laiko.
Aš, kaip vyras, pradėsiu nuo apčiuopiamų dalykų, išorės: knygelės popierius nuostabus (ir aš nejuokauju!). Popierius jaukus tiek pirštams, tiek akims, kurios nepavargs. Tai, manau, aktualu 3–6 metų vaikams, kuriems ir skirta ši knygelė. 
Tinka neseniai pradėjusiems skaityti, nes raidės ganėtinai didelės (nors ir ne didžiosios), sakiniai trumpi, tekstas aiškus.
Iliustracijos ne veltui gavo apdovanojimą: dailininko pieštos pieštukais ant rudo popieriaus, jos suteikia šilumos, jaukumo pojūtį, tarsi vartytum ką tik dailininko tau asmeniškai padovanotą kūrinį. Paveikslėliai aiškūs ir konkretūs, skaitytojui nereikės laužyti galvos siekiant suprasti, pavaizduotas personažas yra blusa ar liūtas.
Kalbant apie liūtą, jis man jau šnibžda į ausį: „Rokai, gal užtenka apie knygos išvaizdą, papasakok ir kas joje parašyta.“
Gerai…
Knygos du pagrindiniai veikėjai – jūreivis Antanas Bonas bei jo liūtas Leopoldas. Šiedu keliavo po pasaulį su savo cirku, kuriame pasirodydavo pats Leopoldas bei kelios blusos. Viskas klostėsi puikiai iki tos dienos, kai liūtukas išsiplovė galvą nauju šampūnu, kuris nepatiko blusoms, iš šios tiesiog išsikraustė..
Ar jūs isivaizduojat cirką be blusų??? Bent jau žmonės to tikrai neįsivaizdavo, dėl to cirkas tapo nebeįdomus ir niekas ten nebėjo.
Antanas ir Leopoldas nusprendė sudominti žmones nauju vaidinimu, tačiau tam reikėjo parašyti pjesę. Liūtas, ieškodamas įkvėpimo, išsiruošė į biblioteką, o ten išvydo labai įdomią situaciją, kurioje žiurkės, norėdamos išsigelbėti nuo katino, pasakojo neįtikėtiną istoriją. Pasirodo, tai buvo pjesės repeticija, kurią Leopoldas šiurkščiai pertraukė, ir mažieji aktoriai liko labai nepatenkinti. Vietoje atsiprašymo Liūtas pasiūlė tiek katinui, tiek žiurkėms prisijungti prie Antano cirko. Kai cirkas vėl sulaukė populiarumo, sugrįžo ir blusos. Bet tai dar ne visa istorija, joje yra dar ir traukinys, popierinė rožė, miestelio mugė bei F paviljonas.
Kam rekomenduočiau šią knygą? Tiems, kurie yra nekantrūs ir nenori ilgų istorijų, kuriems patinka nuotykiai ir svetimos šalys, laivai bei cirkas (o kam jis nepatinka?).
Užsimaniau į cirką…
Rokas Nevardauskis
