Skaitytojai rekomenduoja

Sakau iš karto: „Aštuntą prie laivo“ pagal sumanymą yra knyga vaikams. Nuo aštuonerių iki gerokai daugiau, jei skaitys patys, nes teksto ne taip mažai. Tiks ir jaunesniems, jei jiems bus skaitoma. Mat Jörgo Mühle iliustracijos – neįtikėtinai šmaikščios ir gyvybingos. Jo piešti pingvinukai šoka, pykstasi, kremtasi ir džiūgauja lyg tikri. Kas, kad nespalvoti, iš paprastučių linijų atgiję. Į juos žiūrėti norisi ir pačios knygelės neskaitant.

Kodėl išvis rašiau, jog „Aštuntą prie laivo“ yra vaikiška knyga? Ją išleido vaikų literatūros leidykla „Nieko rimto“ ir tai, regis, jau savaime aišku. Tačiau savaime aiškių dalykų nėra. Todėl ir norėčiau pakalbėti apie „Aštuntą prie laivo“ iš nevaikiškos perspektyvos. Nes norėčiau padrąsinti tuos, kurie numotų ranka – ai, vaikams čia, ai, ką čia. Nes vaikiškos knygos ne ką mažiau kalba ir suaugusiesiems. 

Seniai beskaičiau tokią linksmą knygą apie dievą. Prašau suklusti net ir tų, kuriems religiniai klausimai ar dievoieška – tolimi ir nykūs dalykai. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: religiniai motyvai žavesio  prie šios knygelės prideda labai daug. „Aštuntą prie laivo“ ir didžiausią skeptiką išjudins. Tai knyga, kurią su malonumu skaitys ir užkietėjęs ateistas, ir uolus tikintysis, ir tas, kuriam religija – tik dar viena graži pasaka ar šiaip gyvenimo dalis, apie kurią niekad neužtenka laiko pamąstyti.

– Ir kas visa tai sukūrė?
– Dievas? – abejoja mažasis pingvinas.
– Tikrai taip, – karštai linkčioja du pingvinai. – Ką pasakysi dabar?
– Šiose vietose jis ne ką tesumanė. (9 p.)

Kas linksmiausia, kiekvienas jų čia ras tai, ko ieško. Ar tai knyga apie tikėjimą ir dievo meilę? Taip. Ar tai knyga, kur su vaikišku smalsumu svarstoma, ar tokia visagalė būtybė išvis egzistuoja? Taip. Ar ji subtiliai pašiepia tikinčiuosius? Kritikuoja per amžius susidarytą dievo įvaizdį? Švelniai baksnoja pagaliuku ir į religingųjų, ir į abejojančiųjų daržą? Šmaikščiai pateikia svarbiausius klausimus? Taip, taip ir dar kartą taip. Tik jūsų reikalas, ar norite savo vaiką auklėti tikinčiuoju, ar ateistu. Galų gale – jūsų vaikai protingi, užaugę pasirinks ir patys. Tačiau turbūt visi nori, kad jų vaikai užaugtų mąstančiais, klausiančiais ir viskuo besidominčiais žmonėmis. „Aštuntą prie laivo“ – ta knyga, kuri tiks kiekvienam iš šių tikslų. 

– Jeigu ginčysimės, tuoj vėl kils tvanas, – perspėja vienas pingvinas.
– Ne, – paprieštarauja kitas. – Juk Dievas tvirtai pažadėjo nebesiųsti tvano.
– Gal Dievo net nėra, tiesiog neįprastai ilgai lijo, – svarsto skraistėtasis pingvinas.
– Jeigu Dievo nėra, kodėl tiek daug apie jį šnekame?
– Kad nesijaustume tokie vieniši. (70 p.)

Prašau nesuprasti klaidingai: tai nėra knyga, sudaryta iš pamintijimų apie dievą, tikėjimą, netikėjimą ar panašiai. Taip, tai šmaikščiai perkurta tvano istorija, taip, joje apstu įvairių pingviniškų įžvalgų, tačiau svarbiausia – tai linksmas pasakojimas apie tris tikrus draugus. Tai nuotykis, į kurį narsiai leidžiasi pingvinukai – juk reikia kažką daryti, kai draugai trys, o bilietų į Nojaus laivą – tik du. Nes pingvinai niekada nepaliks draugo vieno. Nes pingvinai ras išeitį net sudėtingiausiose situacijose. Nes pingvinai žino, kad visų svarbiausia yra draugystė. Net jei ir nuolat su tais draugais pykstiesi.

– Jeigu trys pingvinai stovi lietuje, – draugiškai aiškina mažasis, – bet tik vienas turi skėtį, savaime suprantama, kad jis savo bičiuliams pasiūlys vietelę po juo. (25 p.)

Aš jau žinau, kam norėčiau padovanoti šią knygą. Žinau net kelis žmones. Ir visai nesvarbu, kad jie jau suaugę, o „Aštuntą prie laivo“ skirta vaikams. Aš žinau, kad jiems patiks.

Eglė Devižytė