Leidykla „Nieko rimto“ šį rudenį pristatė pasauliniu lygiu pripažinto, tačiau Lietuvoje dar beveik neatrasto australų rašytojo ir dailininko Shauno Tano knygą „Atokaus priemiesčio istorijos“.
Shaunas Tanas – vienas didžiausių pastarųjų metų fenomenų, ne tik literatūroje, bet ir grafikoje. Nors australas pirmą savo knygą išleido dar 1997-aisiais, tačiau jo šlovės metais neabejotinai tapo 2011-ieji. Tuomet Sh. Tanas pelnė „Oskarą“ už trumpametražį filmą pagal knygą „Prarastas daiktas“ (angl. „Lost Thing“, 2000) ir buvo apdovanotas prestižine Astridos Lindgren premija (tai didžiausias apdovanojimas pasaulyje už nuopelnus vaikų ir jaunimo literatūrai). Šie du pasiekimai atvėrė kūrėjui kelią iš atokaus priemiesčio Australijoje į platųjį pasaulį, tuo pat metu ir į Lietuvą.
Sh. Tano stilius yra naujas ir dar nematytas knygų istorijoje. Nors daugelis ir laiko Lindgren premijos laureatą daugiau iliustruotoju nei rašytoju, jo išskirtinumas prasideda būtent nuo kuriamų dar niekur negirdėtų istorijų. Tanas kuria labai savitus ir originalius siužetus, o kiekviena nauja istorija jam tarsi improvizacija, kur žodžiai ir piešiniai atkleidžia dar neatrastas prasmes, pojūčius, išgyvenimus. Toje pačioje knygoje istorijos gali būti papasakotos ir pavieniais žodžiais ant lapų skiaučių, ir visai be žodžių. Šio menininko kūryboje viskas keistai dera ir jungiasi į vieną genialų darinį. „Shaun Tan darbuose išskirtinis pasakotojo meistriškumas susijungia su giliu humanizmu. Kiekviena jo knyga – eksperimentas ir žodiniame, ir vizualiame lygmenyje“, – pranešime teigė A. Lindgren premijos komisijos nariai. Tendencija išradingai jungti tekstą ir vaizdą išlaikoma ir knygoje „Atokaus priemiesčio istorijos“, kuri pasirodė 2008 metais. Iš pažiūros ramus ir nuobodokas priemiestis iš tiesų saugo tylias kasdienio gyvenimo paslaptis: tuščiame sklype gyvenantį vandens buivolą, aplink slankiojančius pagalinius žmogiukus, mažytį mainų studentą iš svečios šalies ar vidinį kiemą, kuriame metų laikai atvirkšti.
Dėl „Atokaus priemiesčio istorijų tematikos ir stilistikos truputį keblu nusakyti šios knygos adresato amžių. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima manyti, kad tai, nors ir storesnė, bet dar viena „Nieko rimto“ paveikslėlių knyga mažiems skaitytojams. Kad tokia iliuzija subyrėtų, reikėtų paminėti, kad Sh. Tano vienas iš labiausiai vertinamų kūrinių „Atvykimas“ (angl. „The Arrival“, 2006) yra paveikslėlių knyga be žodžių, tačiau skirta suaugusiems. Skirtingai nei daugelis leidyklos knygų, kurios pasižymi mielomis ir kartais kiek naiviomis vaikiškomis iliustracijomis, šios knygos piešinius geriausiai apibūdina žodis „intelektualus“. Pats dailininkas yra minėjęs, kad kurdamas knygą susitelkia ties pačiu kūriniu, o ne adresatu. Jam svarbiau įtikinti skaitytoją, kad knygose kuriamas pasaulis yra tikras. Viename iš savo straipsnių Sh. Tanas netgi abejoja paveikslėlių knygos kaip medijos tik mažiesiems skaitytojams statusu. Pasak rašytojo, mes esam priversti palikti paveikslėlių knygas tam tikrame savo gyvenimo etape, nors tai visiškai nepagrįsta, o vaizdinė išraiška mums išlieka svarbi ir gali perteikti kur kas daugiau nei teksto simboliai. Būtent dėl to ir knygoje „Atokaus priemiesčio istorijos amžiaus ribos tarsi nėra.
Ir visgi kokios tos lentynos, į kurias atkeliaus ši knyga? Vaikiškos, o gal nukrautos rimtomis knygomis? Reikėtų pastebėti, kad „Atokaus priemiesčio istorijose“ dažniausiai veikia vaikai, tačiau jie patenka į toli gražu ne vaikiškas situacijas: du broliai išsiruošia į sunkią kelionę ieškodami žemėlapio ribos, senelis pasakoja kvapą gniaužiančią istoriją apie pavojingą pasiruošimą savo ir senelės vestuvėms, jūrų zoologijos enciklopediją apsikabinęs mažas berniukas atsigula vejoje ant dėmės, kurią paliko iš nežinia kur atsiradęs diugonis. Natūralu, kad mažuosius skaitytojus tai galėtų gąsdinti (Ne veltui Tanas būdamas paauglys piešė iliustracijas siaubo istorijoms keliuose vietiniuose žurnaluose). Tuo tarpu vaikams nuo maždaug 11 metų, kuriems iliustracijos dar išlieka svarbios, tai gali būti pirmoji pažintis su rimtomis temomis, analitiniu mąstymu. Be abejo, Sh. Tano kūryba yra ir puikus raktas į platų vaizduotės pasaulį, kur kiekviena detalė neatsiranda savaime, o kažką reiškia. Jaunimas veikiausiai atras filosofinių įžvalgų ar temų apmąstymams, kurie svarbūs formuojantis asmenybei, o vyresni galbūt tiesiog susimąstys apie tai, kad net ir kasdienėje buityje slypi istorijos, kurios gali viską pakeisti. Knygos žavesys tas, kad ją galima skaityti ir paprastai, ir kompleksiškai, abiem būdais atrandant kažką savito. Vieniems tai bus neįprastos, bet tuo ir žavios istorijos, kitiems tarsi rebusas, kurį reikia išspręsti, kad atidengtum socialinius ar psichologinius klodus ir atrastum ne tik rudenį, bet ir visus kitus metų laikus.
Apie „Atokaus priemiesčio istorijas galima kalbėti daug, nes kiekviena istorija kupina daugybės prasmių ir žavesio. Kaskart jas skaitant galima pastebėti kažką naujo, o tai tik įrodo, kad Shauną Taną iki galo pažinti sunku. Būtent tai ir yra tikrasis genialumas. Neabejoti galima ir dėl to, kad kartą pažinus šio australų rašytojo ir dailininko darbus sunku sumaišyti jį su kažkuo kitu. Skaitydamas šią knygą supranti, kad žmonės visame pasaulyje yra skirtingi, tačiau tuo pat metu turi ir daug bendro. Tokiu būdu atokaus priemiesčio istorijas galima atrasti ne tik Australijoje, bet ir Lietuvoje, visai šalia.
Benas Bėrantas