„Ar gera knyga?“ – paklausiau mažojo skaitytojo, kai užvertėme Ayano Imai „Batuotą katiną“. „Labai,“ – atsakė jis, bet ir ilgiausiai kamantinėjamas nieko daugiau nepridūrė. Juk jam viskas taip paprasta: patinka arba nepatinka, nori skaityti dar kartą arba ne. O man dar pusšimtis klausimų neduoda ramybės. Ypač, kai ieškau savo vaikiui geros pasakų knygos. Teko rimtai pasukti galvą, kol tvirtai nusprendžiau padėti Ayano Imai knygelę į tą pačią lentyną, kur jau glaudžiasi puikiai išleistos Charles Perrault „Motulės Žąsies pasakos“ („Nieko Rimto“, 2006), Hanso Christiano Anderseno („Nieko Rimto“, 2014), brolių Grimų („Alma Littera“, 2011) ir Wilhelmo Hauffo („Alma littera“, 2007) pasakų knygos, lietuviškų pasakų rinkiniai „Girios trobelė“ („Nieko Rimto“, 2013), „Aukso kirvukas“ („Nieko Rimto“, 2013) ir „Gulbė karaliaus pati“ („Vaga“, 2012). Kodėl taip sunku buvo nuspręsti? Mat „Batuotas katinas“ – ne šiaip sau pasaka! Ji turi šimtametę istoriją.
Protingi žmonės rašo, kad pasakos apie gudrų katiną tikrai buvo sekamos jau XIV amžiuje. O XVII amžiuje Charles Perrault sukūrė savo įžymųjį batuotą katiną, su kuriuo galima susipažinti „Motulės Žąsies pasakose“. Dar po šimto metų šią pasaką ėmėsi populiarinti ir broliai Grimai. Bet Ayano Imai paveikslėlių knygoje surašytas visai nei vienas iš klasikinių pasakos apie batuotą katiną variantų. Ir tai net ne adaptuota istorija mažiesiems. Kaip ir Janoschas („Brolių Grimų pasakos kitaip“ – „Nieko Rimto“, 2007), Ayano Imai tiesiog imasi sekti žinomą pasaką iš naujo. Tačiau jei ironiškas Janoschas naudojasi klasikiniais siužetais atskleisdamas mūsų laikų ydas, tai japonė dailininkė lakonišku tekstu ir dar labiau švelniomis, neryškiomis iliustracijomis kuria melancholišką pasakojimą-ne pasakojimą, gal viso labo detalų vieno personažo portretą. Lygiai taip pat, kaip piešė vienišo šunelio portretą „Česteryje“ („Nieko Rimto“, 2013) ar pono lokio prašmatniu cilindru paveikslą knygelėje „Kol jis miegojo...“ („Minedition“, 2013). Visų šių knygelių vizualus panašumas – nuo maketo ypatumų, spalvinės gamos iki atskirų iliustracijų kompozicijos ar dailininkės mėgstamų detalių (pavyzdžiui, paukščių ir debesų privataus gyvenimo vaizdavimo) – dar labiau pabrėžia sumanymo vieningumą, tarsi apjungia Ayano Imai istorijas į kokią nors fantazijos šalies gyventojų biografijų seriją.
Kuo gi ypatinga batuoto katino biografija? O! Patyrę skaitytojai bus sukrėsti! Ayano Imai knygoje nėra nei nuostabios princesės, nei pramanyto markizo, tik... gamybinė drama. Tiesa, būtent ši gamybinė drama leidžia autorei sukurti gerokai simpatiškesnį katino paveikslą. Pasirodo, jis visai nesigviešė nieko blogo jam nepadariusio siaubūno turtų, negąsdino miško žvėrių ir naivių valstiečių, neapgaudinėjo karaliaus, tik mėgino atgauti užmokestį už sąžiningai atliktą darbą. Ayano Imai iliustracijos kaip tik ir atspindi šio visai neherojiško padarėlio, prislėgto per sunkių jo menkoms jėgoms rūpesčių, vidinius pokyčius.
Ypač iškalbingai nupieštas batus besimatuojantis katinas. Bet ir kitos iliustracijos – tarsi momentinės besikeičiančių jausmų nuotraukos. Štai pasimetęs katinas ryžtasi padėti savo vargstančiam šeimininkui. Štai pats šeimininkas, pakumpęs, nuplyšusiais marškiniais. Štai visai nesiaubingas siaubūnas, nešinas kavos puodeliu, į kurį krenta lietus. Ir visada šios „nuotraukos“ įrėmintos plačiomis paraštėmis, į kurias įsmunka viena kita vaizduojamo pasaulio detalė. Tarsi pasaka veržtųsi iš knygos puslapių ir tuo pat metu autorė žūtbūt stengtųsi išlaikyti atstumą tarp jos ir žiūrinėjančio knygą skaitytojo. Todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Ayano Imai knygos skirtos ne vaikams, o jau suaugusiems vaikiškų knygų kolekcininkams. Bet šis įspūdis toks apgaulingas! Kaip rodo mano mažojo skaitytojo patirtis, vaikai puikiai priima ne tik Ayano Imai, bet ir Wolfo Erlbrucho ar Helgos Bansch iliustracijas. O mūsų, jau lankstumą praradusių suaugėlių, užduotis yra suteikti savo skaitytojams šiokią tokią estetinio pasirinkimo laisvę.
Bet ką daryti su etiniais pasirinkimais? Ar verta vaikui siūlyti ne originalią pasaką, o jos perdirbinį? Juk adaptuotos knygos – tai savotiška melo rūšis, bukinantis knyginis pusfabrikatis, atimantis iš vaiko atradimo džiaugsmą ateityje, taip? Tikrai taip, bet ne visai... Mat pasakos – istorijos be originalų. Juk jos ne skaitomos, o sekamos, tad tėra savotiški konstruktoriai, iš kurių sumanus pasakorius surenka kvapą gniaužiančias istorijas. Nebelikus tikrų pasakorių, „originalios“ pasakos galėtume ieškoti nebent etnografų užrašuose. Bet tie įspūdingi dėdelių ir bobulyčių pasakojimai užrašyti nublanksta. Jų neįmanoma skaityti! Juk pasakose daugelis dalykų yra visai ne tokie, kaip atrodo. Ir pasakoriai menkai sau suko galvas, kaip istorijas pateikti nuosekliai, neprieštaringai. Jie stebėdavo klausytojus ir prie jų taikydavosi, bet tuo pačiu iš naujo steigdavo pasaulio tvarką, atlikdavo ritualinį veiksmą. Skaitydami šio vyksmo išklotinę, vargu ar patirsime tą autentišką sielos virpesį. 
Literatūrinės pasakų versijos grąžina dalį turinio, prarasto užrašant žodį, gražina pasakai žavesį, o tekstui suteikia žvilgesio. Būtent todėl mes taip mėgstame Anderseno ir Grimų, Perrault ir Hauffo istorijas. Tikriausiai šiems autoriams menkai rūpėjo išsaugoti autentiškas pasakas, jie drąsiai jas perkurdavo ir įterpdavo patiems autoriams reikšmingų pasvarstymų apie pasaulio surėdymą. Tuo pat metu jie visgi buvo artimesni sakytinei tradicijai, intuityviai jautė, kas svarbu ir nekeistina. Ir todėl mes ne tik mėgstame, bet ir vertiname šių rašytojų darbus.Ir visgi nesugalvoju nė menkiausios priežasties, kodėl ir šiandien nebūtų galima iš naujo pasekti mėgstamų pasakų.
O mes su mažuoju skaitytoju išties džiaugsimės šiuo nauju senų pasakų rūbu, jei tik jas surašys ne anoniminiai ryškiaspalvių knygelių sudarytojai, drąsiai besibraunantys į patį pasakos ritmą ir išmetantys jų požiūriu nereikalingus pakartojimus bei nereikšmingas detales. Jei tik pasakų atnaujinimas nebus sumanytas vien tam, kad „nekalta“ vaikystė liktų pakankamai nekalta, ir visos pabaisos būtų perauklėtos, o visos močiutės spėtų pasislėpti nuo vilko spintose. Bet šito prikišti Ayano Imai tikrai negalėtume. Raudonos dėmelės ant staltiesės siaubūno pilyje šiurpina gerokai labiau, nei žiaurūs pasakų žodžiai. Atrodo, kad autorė, kaip ir senų laikų pasakoriai, kreipiasi ne į naujaisiais laikais išrastus vaikus, įkalintus savo „jaukioje“ vaikystėje, bet į mažus žmones, kurių saugoti nuo grubesnio žodžio ar žiauraus siužeto posūkio seniau niekam ir į galvą nebūtų atėję. Nors pačioje Ayano Imai knygoje nieko grubaus nerastume ir su žiburiu.
Ką gi, smagu ir sunku ieškoti mažiesiems skaitytojams knygų! Ir mes su manuoju skaitytoju manome, kad Ayano Imai knyga verta ieškotojų dėmesio. Ji nepakeis pažinties su klasikiniu siužetu, bet pastarąjį praturtins. Jos iliustracijas verta vaikams pamatyti bent jau dėl įvairovės. O batuotų gyvūnų paradas ir išradinga galerija priešlapiuose gali paskatinti puikius žaidimus. Man net delnai panižo sukurti kokį užduočių rinkinį sūnui! Būtų linksma, jei į pasakišką kelionę leistųsi ir daugiau mažųjų skaitytojų.
Aistė Mišinytė