Ironiška, bet istorija – tebelinkusi kartotis. Šiandienos kontekste L. Leisono knyga „Berniukas ant medinės dėžės“ moksleiviams ir suaugusiems pasakoja apie bandymą suvokti nenusipelnyto žiaurumo priežastį, aplinkinių abejingumą, visomis pastangomis išsaugoti ploną gyvybės giją ir įvertinti akimirkos svarbą.
Pasakotojas – Leiba Leizonas (dar žinomas Leono Leisono vardu) buvo pats jauniausias Oskaro Šindlerio išgelbėtas žydas: „Neįtikėtina, kad išgyvenau holokaustą. Buvau paprastas berniukas, be įtakingų pažįstamų, be įgūdžių. Galimybių turėjau nedaug, tačiau vienas dalykas pasirodė svarbesnis už visa kita: O. Šindleris manė, jog mano gyvybė turi vertę. Jis manė, kad ją verta išgelbėti net jei jo paties gyvybei grėstų pavojus. Atėjo mano eilė atsidėkoti ir papasakoti apie O. Šindlerį“.
Oskaras Šindleris buvo sumanus vokiečių verslininkas ir suprato, kad kare reikia ne tik šaudmenų ir šautuvų, taigi pasinaudojo puikia proga ir pradėjo gaminti katiliukus bei keptuves kareiviams. Vėliau prisireikė gaminti ir ginklus. Bet jis elgėsi kitaip negu visi kiti naciai verslininkai – jis iš paskutiniųjų stengėsi apsaugoti bent dalelę žmonių ir atsiminti juos visus. Įsiminė jų vardus, šeimos narius, pomėgius, gabumus. Lyg savo vaikų. Ir jam pavyko. Kai Hitlerio šutvė kapituliavo, prieš palikdamas gamyklą jis kiekvieną dar apdalino mėlynos medžiagos ritiniu ir buteliu degtinės – kad būtų galima išsimainyti į ką nors valgomo. Kai 1965 m. JAV jis vėl pasimatė su savo žydais, priėjęs prie Leibos Leizono tarė: „Atsimenu tave! Tu – mažasis Leizonas.“
1949 m. gegužės mėnesį Leiba Leizonas su tėvais atvyko į JAV ir oficialiai tapo Leonu Leisonu. Naujas vardas naujam gyvenimui. Įgijo aukštąjį išsilavinimą, edukologijos magistro laipsnį, buvo darbų mokytojas ir niekas, išskyrus L. Leisono žmoną Lizą, nežinojo visos istorijos. Kai pasirodė režisieriaus S. Spilbergo filmas „Šindlerio sąrašas“ (1993 m.), jį per S. Spilbergo įmonę susirado „Los Angeles Times“ žurnalistas Denis Maklelanas. Interviu susilaukė didžiulio dėmesio. Visi aplinkiniai negalėjo patikėti, kad tai nutiko jų pažįstamam Leonui. Jį kvietė universitetai, mokyklos, bendruomenės. Kiekvienąkart jis pasakojo be užrašų, sutikdavo papildyti ar paaiškinti, likdavo pasikalbėti, paspausti rankos kiekvienam priėjusiam. Daugybę daugybę kartų. Vėliau pagal šiuos pasakojimus buvo parašyta knyga „Berniukas ant medinės dėžės“.
Istorija prasideda, kai Leiba – dar mažas, gyvena Narevkoje, Lenkijos šiaurės rytuose (netoli Balstogės ir sienos su Baltarusija) esančiame kaime. Kartu su seneliais, tėčiu Moze, mama Čana, broliais Heršeliu, Caligu, Dovydu ir seserimi Peža. Leiba – pats jauniausias šeimoje. Jie svajoja išsikraustyti iš senelių ir gyventi dideliame mieste – Krokuvoje. Tėtis išvyksta ten dirbti, grįžta retai, visi vaikai jo labai laukia. Penkeri metai pralekia, kol pagaliau užtenka santaupų butui įsigyti.
1938 m. įvyksta pirmoji taip ilgai laukta Leibos kelionė su visa šeima. Jie pagaliau gyvens Krokuvoje – mieste, pilname lig tol nematytų dalykų. Jis kasdien pėdina į didžiulę pradinę mokyklą, jam aštuoneri, draugų – kiek nori. O vienas mokytojas jį pavadina Moziku: „Buvau sužavėtas. Maniau, mokytojas pažįsta mano tėtį Mozę ir žino, kad aš jo sūnus. Didžiavausi, kad mano tėtį pažįsta tiek įvairių žmonių.“ Ką iš tikrųjų norėjo pasakyti tas tamsta, Leiba netruks suprasti. Gaila, bet čia pat laukia ir kita kelionė. Nebe su visa šeima.
Žinios apie Hitlerį nieko gero nežada, bet visi netiki, kad bus kas nors blogo. Nenori tikėti. Karas prasideda, įsisiūbuoja, fronto linija čia pat. Visi laukia Pirmojo pasaulinio karo metais atėjusių vokiečių karininkų – pasitempusių, mandagių, o sulaukia... Leibai jau dešimt metų, jis suvokia daugiau nei tąkart pavadintas Moziku, bet kaip jam suprasti ant sienų išpieštas žydus šmeižiančias karikatūras, kodėl nuo jo nusigręžė visi draugai, o žydų vaikams uždraudžiama lankyti mokyklą. Neteisybė ir sunkumai – nepelnytai, staiga, be paaiškinimų. Ir čia pat patiria, kad klausti ar priešintis – pražūtinga. Vyresnysis brolis Heršelis iškeliauja atgal į Narevką. Jokių žinių apie jį. Antroji kelionė – į getą. Trečioji kelionė – jau be brolio Caligo, į Plašovo darbų stovyklą, kuriai vadovauja nuožmusis A. Giotas. Ketvirtoji kelionė į šviesą – Oskaro Šindlerio gamyklą „Emalia“ – su likusia šeima, leisgyve, bet laiminga, kad vėl kartu. Penktoji kelionė – su visu gamyklos kolektyvu, beveik 1200 žydų, į atokesnę vietą, kur sadistams naciams sunkiau pasiekti ir siautėti – į Brnenecą, tuometinėje Čekoslovakijoje, bet... Vyrų vagonai pasuka į dar vieną stovyklą Gros-Rozene, o moterų – tiesiai į Aušvicą, sunaikinimui. Šeštoji kelionė... Ir septintoji... Ir aštuntoji...
Bet nereikia bijoti. Šis pasakojimas juk apie stebuklus. Sunku suskaičiuoti, kiek jų Leibos istorijoje: išgyvena gete ir Plašovo stovyklos pragare, kol Oskarui Šindleriui pavyksta įdarbinti visą Leizonų šeimą ir ištraukti likusius iš Plašovo, paskui dar pačiu laiku vėl išgelbėti, kai dalį siunčia atgal, tada įtikinti nacius, kad labai racionalu bus visą gamyklą iškelti į Čekoslovakiją ir vos vos suspėti į Aušvicą, kur moterys jau sugrūstos į bunkerius.
Kai versime paskutinį knygos puslapį, girdėsime pasakojimą, kaip užgeso ir išėjo didis žmogus – Leiba Leizonas, kokius žodžius sakė jo vaikai, kiek tūkstančių žmonių gedėjo jo, prisimindami pasakojimą apie mažą berniuką, vardu Leiba, prie staklių dirbantį ant medinės dėžės, kuris išgyveno holokaustą, užaugo švelnus, sąžiningas, mylintis žmogus.
Knyga įtraukia autentiškumu, juk apie holokaustą ir pastangas išlikti kalba pats dalyvis, visa matęs ir patyręs. Tai viena gija iš ritės visų pasakojimų apie Antrąjį pasaulinį karą, bet ji pilna gyvybės, šviesos ir su laiminga pabaiga. Nerasite nė žodžio kaltinimų, pasmerkimo, noro atkeršyti – pasakotojas aukščiau viso to.
Kai ši istorija glūdės jumyse ir vėl išgirsite atsainius: „to nebuvo“, „mes nežinojome“, „taip jiems ir reikėjo“, šie žodžiai skambės visai kitaip. Kai kam tai teko irgi daug kartų girdėti. Tegul šis pasakojimas ne baugina, o stiprina ir drąsina.
Agnė Skučaitė-Leonavičienė