Iškart galiu pasakyti, kad šiai, kaip ir kitoms knygoms apie Rūgpienių kaimą, reikia atitinkamai nusiteikti. Kad leisitės stačia galva į sąmyšį, nesusipratimus ir unikalias situacijas. Atrodo, ramūs kaimo gyventojai: protingas berniukas, šiek tiek niūrokas paštininkas, medžioklės entuziastas šuo ir labai ūkiškas katinas. O įvykių – kaip meksikietiškame seriale!
„Dėdė Fiodoras eina į mokyklą“ – pavadinimas viską pasako. Metas berniukui lankyti mokyklą, reikia jai tinkamai pasiruošti, pritapti klasėje ir ruošti namų darbus. Bet kur ten! Visų pirma į mokyklą kartu eiti užsimano ir paštininkas Pečkinas. Mat jam reikia atsiskaityti už visas vaikystėje praleistas pamokas ir neklusnų elgesį. Dėl tokio mokinio amžiaus, atrodo, niekas nesistebi, o mokytoja net įvertina jo nestandartinį mąstymą. Ir šiaip mokykla pasirodo esanti visai smagi vieta, tad visai pravartu paskaityti šį pasakojimą tiems, kurie spyriojasi prieš mokyklos kiemo vartus.
O mokymosi tema visokiais kampais plėtojama per visą istoriją. Žingeidus būrelis lanko interneto seminarus pas daug pasaulio mačiusį profesorių ir jo dukterėčią. Čia viskas prasideda labai gražiai, su tikslu virtualiai lankyti muziejus ir bibliotekas, bet dėmesys kažkaip nuklysta į skelbimų, pažinčių portalus (o kam nepasitaiko?). Taip netyčia į Rūgpienių kaimą pakviečiama keistoka būtybė iš Panamos, nelabai atitinkanti nuotrauką, kurią atsiuntė pažinties pradžioje (ir kuri taip suviliojo paštininką, kad šis net geresnio būdo pasidarė). Ši moterėlė ant blakstienų sustato visą kaimą ir tenka įdėti nemaža pastangų, kol ši viešnia su visais savo įnoriais išprašoma pas kitus gerbėjus. Šįkart į Kiniją.
Taigi, internautai turi labai gerą pamoką, kaip svarbu šiuolaikinėmis technologijomis naudotis atsakingai ir kaip nepasiduoti pernelyg įtaigioms ryškioms asmenybėms. Pamoka vertinga tikrai ne tik vaikams.
Simona Kalvelytė