Skaitytojai rekomenduoja

Nuo medžių krenta paskutiniai lapai, tyliai leidžiasi žemyn, ir jauti... Po truputį, iš lėto apima laukimas. Žinai, kad tuoj pliki medžiai apsirengs baltais rūbais, o tu galėsi dumti į lauką ir mėgautis pasiutusiai nuostabia žiema! Ar žinote, kad žiemos laukiame ne tik mes, bet ir antys? Šįkart knygų vaikams rašytojas ir iliustruotojas Kęstutis Kasparavičius, tokių visiems mūsų skaitytojams gerai žinomų (o jei ir ne taip gerai žinomų, juk nieko baisaus, pasinerti į nuostabių istorijų pasaulį niekada nevėlu!) knygelių kaip „Kvailos istorijos“, „Trumpos istorijos“, „Braškių diena“, „Dingęs paveikslas“, „Sodininkas Florencijus“, „Kiškis Morkus Didysis“ ir kitų autorius, mus kviečia nusikelti į nuostabų (beje, autoriaus paties iliustruotą) ančių gyvenimą knygelėje „Drebantis riteris“. Jame gyvena daug įdomių, nors ir labai skirtingų ančių. Bet argi ne tuo ir žavus tas pasaulis? Jame telpa ir naminės antys, kurios labai nemėgsta išsipurvinti, dėl to yra baltut baltutėlės, ir elegantiškos mandarininės, pačios didžiausios puošeivos, o juk ir nenuostabu – Kalėdos kvepia mandarinais... ir Dryžiagalvė, ir Pilkoji, ir Smailiauodegė, ir dar daugybė ančių, net galva gali apsvaigti nuo įvairovės.

Tarp daugybės ančių Ančiamiestyje gyvena ir visai toks kaip ir tu ar aš ančiukas Antanas, kuriam žiema – pats smagiausias metas! Tai pats geriausias laikas iš spintos traukti apdulkėjusias pačiūžas ir leistis čiužinėti ant ledo. Juk visi žino, kad antys – pačios geriausios čiuožėjos pasaulyje. Na ir kas, kad pačiūžos medinės... Svarbiausia – nusiteikimas! Tik, kaip ir kiekvienas iš mūsų, ančiukas Antanas turi didelį troškimą... Jam labai patinka antytė Rudė ir jis taip norėtų, kad ji susižavėtų jo puikiais judesiais ant ledo. Bet taip jau gyvenime (tik pagalvokit, ančių gyvenime irgi taip nutinka...) būna, kad vis kas nors tavo troškimui pastoja kelią, vis atsiranda toks antinas, kuris atrodo šaunesnis, vikresnis ir gražesnis, kuriam išsikedenti nuostabiąsias plunksnas yra pats svarbiausias dalykas. Ir bala žino kodėl jį visuomet lydi kupini susižavėjimo žvilgsniai.

Betgi pasaulyje nutinka dar ne tokių dalykų. Ir ne toks jis neteisingas, kaip gali mums kartais pasirodyti. Kartais, kai atrodo, tą teisybę taip sunku atrasti, o visi tavęs kažkodėl nepastebi, ima ir nutinka stebuklas (patikėkit, stebuklai vyksta ne tik per Kalėdas!), ir viskas ima ir apsiverčia aukštyn kojom. Nors, geriau pagalvojus, ar tik stebuklas čia kaltas? Kęstutis Kasparavičius sumaniai mums visiems, o svarbiausia  – vaikams, parodo, kad ne puikybė ir graži išvaizda mums padeda įgyvendinti troškimus. Pasaulis myli tuos, kurie savyje nešiojasi gerą ir kilnią širdį. Būtent kilni širdis ir padeda ančiukui Antanui pelnyti antytės Rudės prielankumą. Šis ančiukas neįsileidžia į savo širdį visa griaunančio neapykantos ir pavydo jausmo ir ištiesia pagalbos ranką tam, kuris, galėtų atrodyti, yra kaltas dėl jo nesėkmės. 

Autorius mums kalba, kad gebėjimas neskirstyti žmonių (be abejo, ir ančių, ir visų kitų pasaulio padarų) į geresnius ar blogesnius atveria mums visus kasdienių gyvenimo stebuklų vartus. Nuostabu, kaip ši istorija mums primena tikėjimo galią. Kaip svarbu yra tikėti ne tik savimi, bet ir kitais. Štai antytės Rudės senelis, išskrisdamas į paslaptingą šalį, prisakė jai savo pačiūžas padovanoti drebančiam riteriui. Tuomet dar Rudė nežinojo, kad šis riteris buvo ančiukas Antanas. Šis stebuklinių pasakų motyvas, net neabejoju, labai sumanus autoriaus žingsnis, norint parodyti, kad šiltas ryšys tarp visų gyvų padarų įkvepia mus tikėti stebuklais. Nes viskas įvyksta ne šiaip sau, o kad būtum riteriu, visai nebūtina būti iš plieno ar gyventi viduramžiuose. Gali net nemokėti puikiai čiuožti ant ledo! Ir visai čia nieko tokio kartais padrebėti, kam gi nepasitaiko? Svarbiausia – būti geraširdžiu. Ir nebijoti pasileisti į kasdienių stebuklų sūkurį... Net jei netyčia šiandien nepasiklojai lovos. 

Goda Baranauskaitė