„Džiugė buvo mirusi prieš du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt dvi dienas, tada pradėjo šypsotis“, – atsargiai (!), taip pradedama istorija Tave įtrauks ir apsuks lengvu šilko siūleliu. Tu nebegalėsi jos pamiršti ir dar ilgai tęsi ją savyje. Ši nepaprasta istorija slepiasi Christiano Bobino knygoje „Džiugė“ (leidykla „Nieko rimto“, 2017 m.).
Christianas Bobinas – prancūzų filosofas, rašytojas, poetas, išleidęs gausybę knygų. Jo kūryboje vyrauja tylos, tuštumos, gamtos, vaikystės ir meilės temos – „maži dalykai“, kaip jis pats sako. Autoriui gerai pažįstama ir artima vienuma. Bet tai ne tamsi, slegianti, gniuždanti vienatvė, o greičiau – šviesi, viltinga materija, kurios prisipildo jaukus kambarys, pamažu ji pasklinda aplink ir užplūsta laiptinę, tada gatvę, skverą, aikštę, kvartalą ir visa aplink.
Christianas Bobinas moko prisijaukinti vienatvę ir jos tylą ir taip pajausti nenutrūkstamą ryšį su viskuo, kas aplink. Taip iš tiesų niekada nesi toks vienas, kad skaudėtų, bet ir esi tiek tarp visų, kad būtum visiškai laisvas. „Gyventi vienumoje – prabanga, gyventi tyloje – prabanga“, – sako autorius ir šypsosi*.
Vienumos, tylos ir meilės visiems kupina jo garsioji knyga „Džiugė“. Leidyklos „Nieko rimto“ siela Sigutė Ach pasirūpino, kad šis leidimas būtų ypač subtilus ir jautrus: ji išmargino puslapius plonais šerkšno nėriniais ir akvarelės liejiniais, suteikiančiais istorijai ne svorio, o lengvumo.
„Džiugės“ pagrindinis veikėjas – Albenas – keistas nuo mažumės, savyje slepiantis gerumo lobynus. Tai įrodo ir jo keista pažintis su Siksto ežero mergele – Džiuge. Jiedu abu keliauja per Albeno gyvenimą – iš vieno etapo į kitą, ir bando prisijaukinti žmonių pasaulį, mainais į tai atiduodant tiek meilės, kiek tik įmanoma.
Bet žmonės – reiklūs svajokliui ir tyleniui Albenui: jie nori, kad jis trokštų, veiktų, imtųsi, dirbtų, elgtųsi kaip visi. Ir kuo didesnis išorinis spaudimas, tuo gilesni Albeno tylos pažinimai: „Pasaulis yra tai, ko Albenas neteko: neranda jame savo vietos. Jis ilgai ieškojo, kol vieną dieną suprato, kad niekada jos ir neturėjo. Tas suvokimas atėjo, kai jam buvo dešimt...“ (Ch. Bobin, „Džiugė“, leidykla „Nieko rimto“, 2017 m., 38 p.). Visa laimė, kad Džiugė – visada šalia, plačiai šypsodamasi ir išmintingai patardama.
Knygoje rasite ypatingą kalbą: lakoniškumą, vidinį, prieštaravimais pagrįstą dialogą, atskleidžiantį asmenybės brandą ir gebėjimą savitai priimti pasaulį – be agresijos, nuoskaudų, pavydo. Kodėl dialogas? Nes Albenas net vienas niekada nebūna vienas. Jis stebi pasaulį, mėgaudamasis šviesos žaisme, garsais, stebėdamas žmones ir jų santykius jausdamas savyje. Antai stebėdamas vieną prie stalo nejaukiai tylinčią porą Albenas mąsto: „Kai ką nors mylim, turim ką pasakoti iki pat gyvenimo pabaigos“ (35 p.). Jis viską stebi ir kaupia savyje nekaupdamas, duoda žmonėms istorijas ir lengvai iš jų pats pasitraukia.
Christianas Bobinas leidžia savo skaitytojams keliauti kartu – lengvai ir džiugiai, priimant vienatvę kaip palaiminimą, o ne prakeiksmą. Kai ją savyje užauginame, tada esame pasiruošę priimti ir amžiną meilę: „<...> Albenas myli viską ir prie nieko neprisiriša, Albenas nejaučia poreikio imti tai, ką myli. Albeno meilei pakanka matyti, girdėti. Tokia meilė kaip sniegas, kaip užmarštis (67 p.).
Knygoje „Džiugė“ vienatvė užauginama nuo mažumės. Čia taip pat atrasite pastebėjimų apie religiją, tikruosius bepročius, santykius su namais ir savo kūnu, su tais, kuriuos mylime – kasdieniais stebuklais, kuriuos pastebėti geba tik patys jautriausi.
* Interviu „Ma solitude est plus une grâce qu’une malédiction“, http://www.psychologies.com.
Agnė Skučaitė-Leonavičienė