Skaitytojai rekomenduoja

„Ta Elzė taip panaši į mane! – pareiškė Miglė, perskaičiusi knygą. – Ir mano mėgstamiausia tema – magija! Puiki knyga!“

Na, po tokio vertinimo nedaug ką belieka pridurti.

Iš tiesų, knygoje dvylikametės Elzės gyvenimas nuolat pinasi su neįtikėtinais dalykais – kelionėmis laiku, pažintimis su kaukais, baubais, raganiais bei žyniais. Elzė – keistas vaikas, kuris „gali kone valandą spoksoti į apmušalų ornamentus ar kyboti ant šakos žemyn galva“. Ši mergaitė mėgsta įsitaisyti ant grindų, po stalu arba savo spintoje. Tiesą sakant, ji nėra keista, tik taip atrodo jos patėviui. Greičiausiai ji tik šiek tiek vieniša.


Istorija prasideda tuomet, kai šeima atsikrausto į seną dvarą, kuriame Elzė randa senovišką raktą, atveriantį duris į praėjusius laikus ir senas istorijas... O juk visos  istorijos yra apie tą patį: apie tai, kas svarbu žmogui visais laikais – meilę, draugystę, ištikimybę. Po keliais pasakojimo sluoksniais slepiasi pamatinė kūrinio istorija –  Elijos ir Andajaus meilės drama. Visas istorijas autorė lukštena tarsi svogūnus: išorėje Elzės šeima, giliau – Auštauto ir Uršulės didžioji šeima, dar giliau – žynio Galiaus bei senųjų dvarininkų istorijos. Visa tai apipinta stebuklingais daiktais – vaikštančiais medžiais gajūnais, namuose maitinamais bei dūkstančiais kaukais, piktais gauruotais bambliais bei viską mąsliai stebinčiu katinu Bonifacijum.

Senovinę aplinką kuria ir senoviški vardai – Vaivora, Girstis, Joris, Vakarė, Kernius... Knyga skaitoma lengvai ir greit.

Paraleliai pasakojama apie Elzės gyvenimą mokykloje, skaudžias klasės draugės Mortos patyčias. Įdomu, kad pabuvojusi praeityje, įveikusi savo baimes, Elzė dvasiškai sutvirtėja ir geba atsilaikyti piktiems Mortos kėslams.

Paskutinis knygos skyrius „Pagalbininkas“ – apie berniuką, kuris žada padėti Elzei prižiūrėti sulaukėjusį sodą. Paaiškėja, jog paslaptingasis katinas Bonifacijus yra berniuko katinas Brunonas... Bet tai jau kita istorija.

 

Mama Vaiva