Skaitytojai rekomenduoja

Ko gero, šią knygą teks prisijaukinti. Kaip kokį laukinį žvėrelį. Šiuolaikiniam vaikui, net ir pratusiam prie knygų, Selemono Paltanavičiaus „Girios paštas“ gali pasirodyti neįprastai. Kažkoks keistuolis dėdė, visokių vorų, kurmių ir rupūžių draugas, rašo savo bičiuliams į girią laiškus. Maža to – gauna atsakymus! O tas rašymas – šiek tiek senoviškas: neskubrus, lyg ir nieko ypatingai įdomaus nepapasakojantis, daugiausia apie kasdienius miško gyventojų rūpesčius besisukantis, bet vis dėlto įtraukiantis. Išmintingas tas visų gyvų padarėlių draugas iš miesto! Jis žino, kaip išmokyti nemokant ir pamokyti nemoralizuojant. Biologinės žinios – jų ne per gausu – meistriškai įpintos į pasakojimą, t.y. laiškus, o meilė gamtai skiepijama neprikišamai, parodant paukščių ir žvėrių požiūrį. Labai svarbu, kad formuojamas sveikas ir atsakingas vaiko požiūris į gamtą: nors girios gyventojai savaip sužmoginami (juk jie rašo laiškus!), bet nuolat pabrėžiama, kad jie priklauso gamtos pasauliui, kuris paklūsta tik savo dėsniams ir taisyklėms. „Man patinka laisvi gyvūnai savo namuose, nejaučiantys žmogaus artumo. Tada jie nepriklausomi ir labai tikri“, – sako knygos autorius. Savo, o ne žmogiškus gyvenimus gyvenančius gyvūnus Selemonui Paltanavičiui ir pavyko sukurti. 

„Girios paštas“ išleistas nepaprastai gražiai, net, sakyčiau, prabangiai. Spalvotas storas popierius, originalus maketas, apgalvotos detalės. O dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracijos!.. Dėl jų, kruopščiai, su didžiule atida nupieštų tušu, plunksnele ir akvarele, knygą galima vien vartyti kaip albumą. 

Galima rasti ir daugiau „Girios pašto“ privalumų, tačiau dar būtinai išskirčiau vieną, kurį turbūt irgi būtų galima priskirti prie senamadiškųjų – pačia geriausia prasme – bruožų: ši knyga moko pagarbaus, mandagaus, kultūringo bendravimo ir įsiklausymo į kitą. Ir dar – primena, kaip malonu rašyti ir gauti „senoviškus“, t.y. ne elektroninius, laiškus!

Ramunė Balevičiūtė