Gendručio Morkūno knyga „Grįžimo istorija“ – tai knyga, kurią skaitydamos verkia net suaugusios moterys. Viena mano vaikystės draugė parašė tokius žodžius apie šią knygą: „Nereali knyga, tokia tikra tikra, net verkiau skaitydama“. Šie jos žodžiai man buvo pati didžiausia rekomendacija ir postūmis perskaityti „Grįžimo istoriją“.
Skaitydama knygą aš irgi buvau susigraudinus. Įdomu, kaip šią istoriją skaito vaikai ir paaugliai? Tie, kurie šiais laikais dar skaito knygas, o ne vien žiūri filmus, naršo internete ir žaidžia kompiuterinius žaidimus. Ar skaito ją tokie vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų vaikų, ar tiktai tie, iš kurių tyčiojamasi?
„Didžiausią siaubą Vilijai kėlė tai, kad žmonės kaip patrakę ieško tų, kuriuos būtų galima apipilti dulkėmis, apipūsti tabako dūmais, tyliai prisėlinus garsiai apšaukti arba bent nepastebėti.“ Knygoje yra ir patarimas, ką daryti vaikui, kad iš jo nesityčiotų bendraamžiai. Šis būdas padėjo pagrindinei knygos veikėjai Vilijai, kuri buvo kitokia. Tačiau aš abejoju, ar realiame gyvenime toks vaiko elgesys suveiktų ir numalšintų patyčias.
Aš manau, kad kaip šios, taip ir kitų Gendručio Morkūno vaikiškų knygų kalba – ypatinga. Jis pastebi ir aprašo įdomius ir netikėtus dalykus, kuriuos greičiausiai pastebi vaikai ir nesuaugėliški suaugę. Knygą nepaprastai malonu ir įdomu skaityti, nors joje kalbama ne tik apie linksmus, malonius, įdomius dalykus, o ir apie tai kas liūdna, rimta, skaudu – apie vienatvę, draugystę, alkoholizmą, mirtį, skausmą, sudėtingą žmonių bendravimą. Pradžiugina ir prajuokina tokie netikėti sakiniai, kaip antai: „Staiga lygiųjų takų mergaitė, bėgusi priešakyje sustojo. Cypdami stabdžiais, girgždėdami kuprinėmis ir plasnodami nuo bėgimo įkaitusiomis ausimis sustojo ir kiti vaikai.“ Kodėl jie staiga sustojo "plasnodami ausimis"? Ogi todėl, kad pirmą kartą pamatė Viliją. Tikrai verta ją pamatyt ir apie ją paskaityt.
Linkiu skaitytojams nepaprasto susitikimo su Vilija ir rašytojo Gendručio Morkūno talentu.
Eglė