Knygoje keistu pavadinimu sunkiausia yra vaikams
Išgirdusi, kaip vienas žmogus Gendručio Morkūno knygą „Iš nuomšiko gyvenimo“ apibūdina kaip kupiną humoro, akimirką sutrikau. Skaitydama ją apie juokus turbūt galvojau mažiausiai. Man ši knyga visų pirma asocijavosi su visuomenės problemomis. Su šeimos, vaikų, kurie ir sudaro mūsų visuomenę, išgyvenimais ir jų patiriamais sunkumais. Ir tik po kurio laiko sau pripažinau, kad skaitydami tą pačią knygą skirtingi žmonės gali patirti labai skirtingus jausmus. Vienam ta pati knyga gali būti pernelyg keista ir nesuprantama, o kitam – be galo originali, prasminga ir jautri. Viena iš tokių daugiasluoksnių knygų, manau, ir yra Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“.
Tai paskutinė rašytojo apysaka. Rašytojo, kuris buvo ne tik fizinių mokslų daktaras, radiacijos tyrinėtojas, bet ir turėjo ypatingą rašymo stilių. Juk ne veltui jis yra dukart pripažintas geriausių knygų paaugliams rašytoju. Ir ne tik dėl savito rašymo stiliaus, bet turbūt labiausiai dėl to, kad, pasak Kęstučio Urbos, visos Gendručio Morkūno knygos kibirkščiuoja vis kitokia išmone ir iš rimto, vaizdaus pasakojimo tarsi netyčia išsprūsta šelmiškos, ironiškos gaidelės.
Kad knygos pavadinimas yra šiek tiek keistokas, sutinka ir pats jos autorius, kartu prašydamas neskubėti knygos už tai bausti. Kas gi tie nuomšikai? Apie ką knygoje pasakoja nuomšikas? Tai vaikų namų auklėtiniai, kuriuos galima išsinuomoti įvairiems darbams. Apysakos pagrindinis veikėjas, kuris ir pasakoja savo istoriją, neturi vardo. Jis nežino, kas jo tėvai. Jis gyvena vaikų namuose, kuriuose mokoma būti nuožmiems ir tvirtiems, nes tik tokie nuomšikai išgyvena už vaikų namų sienų; jiems draudžiama galvoti apie šviesesnę ateitį, nes tokia pas nuomšikus tiesiog neateina. Apie viltį vaikų namuose nekalbama. Brėžiama labai aiški atskirtis tarp nuomšikų ir šeimose gyvenančių vaikų. Bet ar visus žmones, gyvenančius kartu vienuose namuose, galima vadinti šeima? Skaitant knygą lydi dvejopas jausmas – lyg to, kas joje vyksta, iš tikrųjų būti negalėtų, tačiau mintis „o jeigu?“ visada lieka šalia.
Nors Gendrutis Morkūnas ir kuria tokią vaiko aplinką, apie kurią sunku net pagalvoti, tačiau sugeba apie skaudžias, sunkiai suvokiamas vaiko patirtis pasakoti lengvai ir įtraukiančiai. Taip skaitytojo neišgąsdindamas, o skatindamas mąstyti, žvelgti giliau ir plačiau. Vaikų namų taisyklės skamba absurdiškai. Bet nejau mūsų gyvenime nėra absurdo? Argi nesame tam tikrų taisyklių ir įvaizdžių įkaitai? Daugumą mūsų turbūt galėtume vadinti nuomšikais, juk vienaip ar kitaip esame išnuomoti – mokslui, darbui, netgi laisvalaikiui.
Tačiau galbūt tikrai vaikai yra labiausiai varžomi įvairių taisyklių? Kodėl jie dažnai nori taip greitai suaugti?„Imu galvoti, kad sunkiausia žmogui, kai jis vaikas. Užaugus lengviau. Tada bent jau yra ką skriausti. Žinoma, kitus vaikus. O argi galima kitaip: vaikai – ne žmonės, jie nieko gera nepadaro, tingi, keikiasi, kai kurie vagia. Ir apskritai jie maži, todėl su jais galima daryti, ką nori“, – mąsto nuomšikas („Iš nuomšiko gyvenimo“, p. 89). Suaugę vaikams asocijuojasi su laisve – laisve įsakinėti, duoti nurodymus kitiems – mažesniems. Galbūt suaugusieji tikrai būna per daug reiklūs vaikams, per daug juos kontroliuoja?
Knyga „Iš nuomšiko gyvenimo“, nors ir yra lengvai skaitoma, nėra lengvai suprantama. Ją skaitant reikia mąstyti, ieškoti užkoduotų klausimų ir atsakymų. Juk jeigu nemąstome ir neklausdami sutinkame su viskuo, kas vyksta aplinkui, visi gyvename tokiame pasaulyje ir tokiuose namuose, kaip nuomšikai. Ar ne?
Vaiva Rutkauskaitė