Skaitytojai rekomenduoja

Tomo Fletcherio „Kalėdozauras“: ir saldainis, ir vitaminas
Kai ėmiausi „Kalėdozauro“, pirma mintis buvo: „Neeee, šita tai man nepatiks.“ Iš tolo užuodžiau cukruotą popsinę knygą ir jau ruošiausi, kuo reikės ją užgerti, kad dantys nuo saldumo neatšiptų.
Ir ties trečiu sakiniu pajutau, kad šypsausi.
Ties penktu puslapiu supratau, kad šypsausi plačiai.
Kažkuriuo metu žandus paskaudo nuo kikenimo, o viduj tapo šilta, nes juk tikrai – su kiekviena diena vis labiau priartėju prie Kalėdų. Kurių net nemėgstu.
Taip, skaitydama pamiršau, kad nemėgstu Kalėdų ir nė nepajutau, kaip ėmiau džiaugtis kartu su Viljamu ir jo tėčiu, visišku Kalėdų aistruoliu.
Ar ši knyga turi trūkumų? Neslėpsiu, turi, ypač jei esi skeptiškas rimtosios literatūros mėgėjas. Tai absoliučiai pramoginė knyga, kurios siužetas sukaltas pagal visus Holivudo kanonus, su aiškiais geriečiais ir blogiečiais, daug veiksmo scenų, slapstick comedy elementais, saldainiukais akims ir daug mačiusiam skaitytojui gan nuspėjama laiminga pabaiga.
Tačiau mane kur kas labiau nustebino tai, kad saldainiukas „Kalėdozauras“ iš tiesų turi ir visą kalną privalumų: itin gyva ir artima vaikui Tomo Fletcherio kalba, netikėtas ir šviežias humoras ir be galo lengvai ir paprastai įvedamos tikrai rimtos temos, kurios knygoje dera natūraliai, o ne atrodo lyg prilipdytos vien edukaciniais sumetimais, kaip gan dažnai nutinka. Pavyzdžiui (ir tegul tai neatbaido būsimo skaitytojo!), tik gerokai įtrečdalėjus knygą pasakotojas lyg tarp kitko atskleidžia, kad skaitytojų jau spėtas pamilti berniukas Viljamas truputį skiriasi nuo kitų vaikų. Jis sėdi vežimėlyje. Tačiau šis liūdnas faktas knygos nė kiek nesuniūrina ir netrukdo Viljamui patirti nuotykių ir turėti draugų – visi bendraklasiai pripažįsta, kad jis lygiai toks berniukas kaip ir visi kiti. (Kol į klasę neateina naujokė... bet ir čia ilgainiui atsiranda sprendimų visoms bėdoms.) Ir labai daug mažų detalių knygoje nejučia ugdo priimti kitą (ir save!) tokį, koks yra, kovoti prieš neteisybę, tačiau atleisti skriaudas ir suprasti, kad tas, kuris piktas ir nedraugiškas, galbūt toks tik todėl, kad jaučiasi vienišas ir nelaimingas. Ir, žinoma, tikėti gėriu ir stebuklais. Ir Kalėdomis.
Ar įtraukčiau „Kalėdozaurą“ į mokyklinių kūrinių sąrašus? Ne, ne tam ji skirta.
Ar dovanočiau Kalėdoms pažįstamam vaikui? Be jokios abejonės.Manau, kad tai puikus kokybiškos pramoginės literatūros pavyzdys – skaityti ne darbas, o smagi pramoga, kur vis kikeni iš autoriaus išmonės, džiaugiesi jo gebėjimu rašyti lengvai, linksmai ir pagauliai net ir apie rimtus dalykus ir tiesiog jauti, kokį didelį malonumą patyrė Tomas Fletcheris, rašydamas istoriją. Jam pavyko parašyti kūrinį, kuris nepadės atbaidyti vaiko nuo knygų – priešingai, labai gali paskatinti skaityti daugiau.
Jei knygas imčiau lyginti su maisto produktais, čia būtų tirpūs apelsininiai vitaminai – geri kaip limonadą, bet nejučia sugeri ir vitaminus. Ir dar lieki patenkintas.
Eglė Devižytė