Skaitytojai rekomenduoja

Sveiki! Mes esame dėl knygų pamišusi šeimyna. Aš esu knygų rijikė Aistė, vakarais ir savaitgaliais savo vyrišku balsu knygas dudena tėtis Karolis, o išsižioję skaitymo klauso ir visa, ką išgirdo, aptarinėja beveik penkiametė Elzė ir trejų Jokūbas. Mūsų šeima serga labai rimta liga – Kalėdomis. Liga progresavusi itin stipriai. Jei tėtis, pasibaigus šventėms, netyčia ima niūniuoti kalėdinę dainą, Elzė puola rėkti: „Tėti! Nebedainuok, nes mama išprotės nuo laukimo!“ Bet mes nesergame dviejų plastikinių eglučių už vienos kainą arba krūvos pirkinių stvėrimo paskutinę dieną, bėgant ir nirštant, liga. Priešingai! Mes labai vertiname tingėjimą kartu, jaukumą susigrūdus po vienu pledu ir stebuklus bei netikėtumus kasdieniuose dalykuose. O kas užginčys, kad geriausia pagalbininkė tam pasiekti yra knyga? Labai džiaugiuosi mūsų skaitytąja ir nekantrauju pasidalyti įžvalgomis apie ją su jumis. 

Lapkričio mėnesį į mūsų rankas pateko labai laukta ir anksčiau tiesiog nespėta įsigyti Marko Leino „Kalėdų istorija“. Išduosiu paslaptį: kiekvienais metais, prasidėjus Advento laikotarpiui, mūsų namuose apsigyvena nykštukai, su kuriais susirašinėjame visas 24 dienas, o pačią pirmą naktį su laiškeliu jie visad palieka ir knygą, kurią skaitome laukdami Kalėdų. Pirmas nudžiuginęs dalykas atsivertus „Kalėdų istoriją“ – jos struktūra. Knyga suskirstyta į 24 langelius – po vieną istorijos dalį kiekvienai Advento dienai – įdomiau ir paprasčiau ir būti negali!

Prisipažinsiu, prieš pradėdama skaityti susikūriau daug nepagrįstų baimių. Pirmiausiai, perskaičius knygos aprašą, aptikau, kad tai yra net 240 puslapių istorija! Palaukit palaukit! 240 smulkiai prirašytų puslapių net be iliustracijų keturmetei ir trimečiui? Ką reikės daryti? Kaip sudominti? Na gerai, Elzė yra labai knygas mylinti ir įdėmiai klausanti mergaitė, bet kas bus su mums skaitant paveikslėlius tyrinėjančiu ir tikrai dar negalinčiu pasigirti itin gausiu žodynu Jokūbu? Ši baimė iš dalies pasiteisino. Jokūbui nepakakdavo kantrybės nuolat sėdėti ir tik klausyti. Laiks nuo laiko jis nubėgdavo prie stalo papiešti ar peržvelgti savo mašinėlių lobynų, bet kai, norėdama patikrinti, ar Elzė įdėmiai klauso, užduodavau klausimus iš perskaityto teksto, į juos pirmiau atsakydavo Jokūbas! Neįtikėtina!

Jei prieš pradėdama skaityti bijojau, kad mano vaikai jai dar per maži ir ties 30 puslapiu jau turėsime pasiduoti, po 34-ojo jau gailėjau savo balso stygų, nes vaikai jokiu būdu nenorėjo, kad liaučiausi ją skaityti ir vis prašė dar, mat istorija tokia vaizdi, aiški, pilna intrigų ir viena kitą vejančių įvykių, kad vienodai įtraukia tiek skaitantį suaugusįjį, tiek besiklausantį vaiką.


Dar viena labai natūrali ir logiška baimė: o kada gi spėti tą knygą skaityt, jei ir darbus dirbam, ir po kelias dienas į savaitę važiuojam į būrelius, o savaitgaliais būtinai lankomės teatre? Pasirodo, tai taip pat nėra neįveikiama kliūtis. Knyga su mumis keliavo ir išbandė prie šokių salės esančius sėdmaišius, vėluojančio kliento laukiančio kirpėjo kėdę, jaukiai įsitaisė su kakavos puodeliais ant namų sofutės, temstant išmėgindavo lovos minkštumą, o kartą, skaitant vieną paskutinių langelių, buvo taip įdomu ir nekantru sužinot, kas dar bus, kad susiradom nuošalius foteliukus šalia žymiųjų šviestuvų Operos ir baleto teatre.

Negaliu ir nenoriu jums atskleisti, kas nutiko berniukui Mikalojui, bet galiu pasakyti, kam nepasiruošiau aš, bet, norėdami, galite ruoštis skaitydami šią giedro liūdesio persmelktą istoriją. Raskite žodžių paaiškinti, kodėl beskaitant pasišiaušia visa rankų oda, nusiteikite, kad galbūt ne visus sakinius ištarsite gražiai ir raiškiai, o ir ne visas raides įskaitysite dėl apsiašarojusių akių ir užgniaužtos gerklės. Gali būti, kad, kaip ir mes su Elze, apsikabinę tyliai kartu paverksite, bet žinokite – bus labai gražu, jautru, šviesu... Dar neperskaičiusiems istorijos, pavydžiu būsimų emocijų, naujų atradimų apie savus vaikus (o jų, patikėkit, bus, netgi labai daug). Mes patys mielai skaitytume šią knygą dar ir dar kartą, bet jau nusidriekė nemaža eilutė norinčių ją pasiskolinti. Reikia suskubti, nes iki Kalėdų liko visai nedaug, o žinią apie tikėjimą artimo meile ir pasiaukojimu reikia paskleisti kuo plačiau. Suskubkit ir jūs – mažasis Mikalojus jau laukia.

Aistė Babravičienė