Kaip prasideda stebuklingi ir dideli žygiai? Garsiomis fanfaromis, eiklių žirgų kanopų keliamais dulkių debesimis, tvirtų it mūras riterių šarvų skambesiu? Ne visada, oi ne visada. Ir smagiausia, kai jos prasideda KITAIP, tarkim: „Didelėje didelėje pievoje gyveno mažas mažutėlis karžygiukas, vardu Bagulis. Ir turėjo Bagulis mažą mažutėlį obuolmušį arkliuką Ragulį“... Būtent taip prasideda „Nieko rimto“ išleista knyga „Karžygiuko istorija“.
Taigi gyvena sau pievelėje du neišskiriami draugai Bagulis ir Ragulis, dirba kasdienius darbus nuo ryto lig vakaro ir nieko nė neįtaria apie jų laukiančią užduotį – nepaprastą, tik karžygiams bei jų ištikimiems žirgams įveikiamą. Ir štai vieną dieną danguje pakimba apvalus debesėlis – ženklas, kad metas leistis kelionėn: „juk kiekvienas save gerbiantis karžygys bent kartą gyvenime privalo atlikti žygdarbį.
“Dviejų narsuolių istorija pilna paslaptingų vietelių, tokių kaip Šlamandijos giria, „knibždanti besislapstančių padarėlių ir paslaptingų garsų, traškančių samanų ir susikibusių brūzgynų“, almanti ir krebždanti pelkė arba „spygliuota sala tuštynėje“. Bet net ir ten jiedu sutinka gerų gyventojų – augaliukų, uogų, grybų, vabalų ir vabzdžių, kurie draugiškai padeda mažiesiems, suteikia jiems pastogę, skanesnį kąsnelį ar bent švelnų, padrąsinantį žodį.
Dar viena gerovė, slypinti knygelėje – labai vaizdinga kalba (ačiū autorei Ingridai Vizbaraitei), pavyzdžiui: „Pagaliau prijojo tankiąją girią, už kurios jau žinojo plytint savo pievą, todėl iš paskutiniųjų skubėjo. Bet dangus staiga užtemo, giria nuščiuvo ir tarsi pritūpė“. Iliustratorė Marija Smirnovaitė Bagulio ir Ragulio kelionę pripildė gyvų spalvų, mielų ir pasišiaušusių veikėjų.
Taigi „Karžygiuko istorija“ labai labai tinka tiems, kurie pasiilgo stebuklingų, garsų, vaizdų ir spalvų kupinų pasakų. Juolab, kad geros pasakos niekada nesibaigia – papeši siūlą ir ji vėl toliau rutuliojasi ritinėjasi: „Didelėje didelėje pievoje gyveno mažas mažutėlis karžygiukas, vardu Zorbulis. Ir turėjo Zorbulis mažą mažutėlį obuolmušį arkliuką Burbulį.“ Ir taip gali vis ristis ir ristis, kol akys pavargs ir pačios pradės regėti nepaprastus žygius, naujus draugus, dar neatrastas vietas. Svarbiausia tik visad stengtis išlikti karžygiu – tada jokia baimė nei abejonė neįsėlins į širdį, o gražioms pasakoms niekada nebūsi per didelis.
Agnė Skučaitė-Leonavičienė