Koks malonumas skaityti vaikui, kuriam dar nėra dvejų metukų ar matyti, kaip tą pačią knygą skaitanti močiutė linksmai kikena. Neretai šių knygų žavesį papildo iliustracijos. Paveikslėliai leidžia skaitytojui dar labiau įsijausti į veikėjų išgyvenamus nuotykius, lengviau juos įsivaizduoti.
Viena iš knygų, įrodančių paveikslėlių paveikumą – Selmos Mandine „Bučinukai“. Ji ypač trumpa, patogaus formato bei ryškių spalvų. Istorijos esmė – tai, kaip ją perskaitysi. Galima ją perskaityti nuobodžiai ir labai greitai, tiesiog verčiant puslapį po puslapio. Tačiau galima ir pasitelkti visą savo išmonę, vaizduotę ir taip išjausti istoriją, jog abejingų neliktų. Svarbiausia tai, kad graži istorija apie bučinukus tiek vaiką, tiek suaugusį padarys meilesnį, švelnesnį. Jauki ir šilta atmosfera supažindins vaiką su bučinio sąvoka, o suaugusiajam atgaivins prisiminimus – kad ir apie pirmąjį bučinį.
Autoriaus Tai-Marc Le Thanh knyga „Sirano“ jau visiškai kitokia. Ji išsiskiria savo dydžiu (tikrai didelio formato – reikia patogiai įsitaisyti) ir įstabiomis iliustracijomis. Dailininkė Rebecca Dautremer pasakoja: „Stengiuosi, kad mano iliustracijos netaptų tik teksto dekoracija, jos turi savo sielą, savo gyvenimą, kaip kiekvienas potėpis turi savo spalvą, kvapą, skonį...“ Galima drąsiai teigti, jog istorijos ir iliustracijos santykis puikiai pavyko. Jaučiamas lengvumas, dėmesys detalėms. Galbūt šios knygos skaitymas galėtų tapti pokalbio su vaiku pradžia: ką jis galvoja apie istoriją, kokia jo nuomonė apie veikėjus, jų jausmus ir pan. Brandžiam žmogui nesunku perkračius savo gyvenimą įsivaizduoti pasakojamą istoriją. O vaikui labai didelę įtaką turi būtent piešiniai, kuriais jis gali išlaisvinti savo vaizduotę ir fantaziją.
Tarsi turėtų būti keista kalbant apie knygas kalbėti apie knygą, kurioje pasakojama istorija apie knygas. Skamba kaip visiškas paradoksas! Tokia yra William Joyce „Stebuklingos skraidančios Moriso Lesmuro knygos“. Atsivertus ją, pirmiausia apima begalinis džiugesys dėl ypač geros teksto ir iliustracijų kompozicijų santarvės. Ji tiek mažą, tiek didelį gali paskatinti mylėti literatūrą ar iš naujo atrasti skaitymo džiaugsmą. Tai puikiai padėtų sužadinti smalsumą ir norą skaityti. O galbūt net knygas paversti didele savo gyvenimo dalimi.
Paskutinioji paveikslėlių knyga, kurią teko perskaityti, yra taip pat tinkama bet kokio amžiaus žmogui: tai Shaun Tan „Atokaus priemiesčio istorijos“. Ši iš pirmo žvilgsnio atrodo daug rimtesnė, brandesnė, be to, ji ir yra skirta labiau tiems, kurie jau moka neblogai skaityti. Paprastos kasdienės situacijos priverčia į viską pažvelgti kitu žvilgsniu, kitu kampu. O iliustracijos tik dar labiau sustiprina kuriamų istorijų įtaigumą.
Apibendrinant šią apžvalgą galiu tik dar kartą drąsiai teigti, jog knygai nėra amžiaus. Ją gali skaityti tiek mažas, tiek didelis, tiek jaunas, tiek senas. Tai visiškai nesvarbu, nes iliustruotos knygos gali palengvinti patį skaitymą, kelti dar daugiau emocijų ir visiškai išlaisvinti savo mintis bei fantazijas. Svarbiausia, jog kiekvienas žmogus atrastų džiaugsmą skaitant knygas ir skirtų joms dalį savo laiko. Skanaus skaitymo!
Eglė Užkuraitė