Skaitytojai rekomenduoja

Ar žinote tą jausmą, kai jautiesi labai labai vienišas? Kartais atrodo, kad niekas niekas negali tavęs suprasti, todėl tu tik atsigulęs lovoje žiūri į lubas, skaičiuoji avis ir kartas nuo karto girdi kaip kažkas kažkur viršuj subildena, sutrepsena. Kaimynai, pagalvoji. 

O štai Anos Onichimovskos knygelėje „Krosnelė, kepuraitė ir apkepas“ už kalnų, už girių, baltoje pilyje ant uolos gyvena Didysis Trolis, kuris, kaip ir mums kartais nutinka, jausdavosi labai vienišas – lyg būtų paskutinis trolis pasaulyje. Ir jis visai negirdėdavo jokių kaimynų trepsėjimų, nes artimiausi jo kaimynai gyveno net už šešių šimtų penkiasdešimt keturių pakopų... O svajojo šis Trolis visai ne apie kokį naują kompiuterį ar naujas kelnes, o apie tai, kad vieną dieną jį imtų ir aplankytų koks malonus svečias, nes, reikia pripažinti, kai iš prigimties jau esi linksmo būdo, tikrai sunku išbūti vienam (nors ir gyveni pilyje). 

Kad ir kaip plačiai atlapotas duris (na, dėl visa ko) laikydavo Trolis, niekas jo taip ir neaplankė, o net ir su atskridusiais paukšteliais jam niekaip nepavykdavo susikalbėti, nes tiesiog nemokėjo jų kalbos... Bet tik negalvokite, kad Trolis ėmė ir nuleido rankas. Gana, pasakė jis, ilgiau taip nebegalima. Ir pasisamdė kalbų mokytoją. 

O kol Didysis Trolis išsijuosęs ėmėsi darbo, už šešių šimtų penkiasdešimt keturių pakopų prie stalo sėdėjo kaimynas Puklius ir rašė puikią istoriją apie... Trolį! Tik kas galėjo pagalvoti, kad toks trolis iš tiesų gyvena ir netgi yra Pukliaus kaimynas. Puklius netgi užpavydėjo troliui iš savo istorijos, nes jis kolekcionavo paukščių plunksnas. Taigi Puklius nusprendė, kad jam irgi reikia ką nors rinkti, galbūt pėdsakus? Ir išsirengė į paieškas. 

Tačiau jo paties didelei nuostabai jis ėmė ir surado tokio dydžio pėdsaką, kad jis net netilptų Puklių namelyje! Bet turbūt visi žinom, kad labiausiai bijom to, ko nežinom arba nepažįstam... O mažajam kaimynui, galvojusiam, kad mėgstamiausias trolių patiekalas yra paukščiai, Trolis turi puikų atsakymą: „Paukščiai yra tam, kad skraidytų, o ne būtų ryjami!“ Turbūt žinote ir jausmą, kai iš tos baimės nepriėjote ir nesusipažinote su kieme lakstančiu berniūkščiu, kuris atrodė visai šaunus? Todėl tiesiog būtina žengti pirmąjį žingsnį – nors jis sunkiausias, bet gali atnešti daug malonių staigmenų. 

Štai Didysis Trolis kaip reikiant ėmė stengtis, trokšdamas pažinti savo mažuosius kaimynus. Jam parūpo ir kokią arbatą, ir kokius pyragaičius Pukliai mėgsta. Sakysit, juk internete dabar viską gali sužinoti. Tačiau kompiuteris Troliui atsakė trumpai drūtai: „Norint sužinoti kaimynų įpročius ir pomėgius, taip pat ir kulinarinius, geriausia su jais susipažinti.“ Bet, manau, sunku būtų ir nesutikti, jog patarė jis kuo puikiausiai... Ir Trolis vieną dieną, įžengęs į mažąjį namelį (na, iš tiesų, pakėlęs namo stogą, nes pro duris netilpo...) pasakė: „Laba diena. Aš tavo kaimynas.“

Ir žinote, kad nutiko po to? Po to kaimynai skaniai vakarieniavo ir sumanė įkurti sniego dribsnių muziejų. Ir išmoko daug naujų kalbų, nes labai norėjo susikalbėti su visais lankytojais! Nors iš pradžių gal kiek sunku buvo patikėti, kad milžiną Trolį ir mažučius Puklius gali sieti tiek bendra... Bet juk „krosnelė“, „kepuraitė“ ir „apkepas“ visomis pasaulio kalbomis yra šilti žodžiai, jei juos pasakai iš širdies! Kalba, labai didelis noras pažinti kitus ir gebėjimas suprasti, kad truputį kitoks nei tu yra toks pats šaunus draugas, yra labai didelė jėga. 

Kartais puikios idėjos ir nuostabi draugystė tūno kažkur visai netoli. Gal už gretimos sienos, o gal vaikšto virš jūsų lubų? Įsiklausykite... Ir tarkite kokį šiltą žodį. Šilti žodžiai užžiebia šypsenas veiduose ir pritvindo kasdienybę šilumos. Net jei ir netyčia gyvenate ledinio kalno viršūnėje. Gal jums nutiks istorija, kuri prasideda „O kas galėjo pagalvoti?...“ 

Goda Baranauskaitė