Apie ką kalbamės su mažaisiais žiemą? Apie tai, kaip žvėrys žiemoja, apie tai, iš kur tas šaltis imasi ir kur dingsta, apie žiemos šventes ir sniego žaidimus. O kai baigiame šnekėti apie tai, ką akys mato ir žandukai jaučia, galima ištraukti žemėlapį ir papasakoti, kad yra kraštų, kur žiema beveik ištisus metus, kur visada plyti ledas. Tokiame krašte, toli šiaurėje, gyvena ir baltasis lokiukas Larsas iš Hanso de Beero knygos „Kur keliauji, Larsai?“
Jo istorija paprastutė ir suprantama net mažiausiems skaitytojams. Per pirmąją kelionę prie jūros lokiukas atsiduria ant ledo lyties, kuri nuneša jį toli toli. Galų gale mažylis atsiduria Afrikoje ir ten randa rūpestingų draugų, padedančių grįžti į gimtąją šiaurę.
Yra daug vaikiškų knygų apie keliones po pasaulį, tad kodėl verta rinktis šią? Jei mažajam skaitytojui 3–5 metai, Hanso de Beero knygelė nepakeičiama. Ji tinkama vos pradedantiems susivokti erdvėje, dar neturintiems geografinių žinių bagažo. Larso kelionė – švelnus punktyras tarp dviejų tolimų ir labai skirtingų kraštų, čia nėra bereikalingų detalių, tad vaikiui paprasta išlaikyti dėmesį. Šią kelionę lengva parodyti žemėlapyje ir – svarbiausia – lengva suvokti (o pamėginkit vaizdžiai apsakyti kelionę iš Lietuvos į Lenkiją!). Tai proga pakalbėti apie skirtingas gyvenamąsias aplinkas ir skirtingus gyvūnus. Ir tuo pačiu tai universali knyga.
Mums tai – žiemos pradžios knyga, pasakojanti apie be galo laukiamą sniegą. Bet ji puikiai tiks ir žiemai baigiantis, kai sniegas bus pakyrėjęs ir vilios afrikietiškas vasaros karštis. Tiks ji ir vasarą, kai norėsis prisiminti šiaurietišką vėsą. Jei norėsime pakalbėti apie priešingybes: apie karštą ir šaltą (ar apie didelį ir mažą, slidų ir šiurkštų, sunkų ir lengvą, greitą ir lėtą), taip pat atsiversime šią knygą, šaldysime ledukus ir leisime juos ledo lytimis į 
dubenį, stebėsime, kaip tos lytys tirpsta. Žodžiu, ši paprastutė knyga – puiki pagalbininkė žaidžiant su smalsiais pipirais.
Bet ne tik žinias gausinti ši knyga padeda. Dabar dažnai kalbama apie vaikų emocinio intelekto ugdymą, tėvai raginami mokyti vaikus įvardinti savo jausmus, siūlomi minkšti „jausmų“ žaisliukai, stalo žaidimai ir ištisos knygelių serijos apie liūdesį, laimę, baimę, pavydą. Tokios knygelės išties galėtų padėti aiškinantis, ką daryti, kaip elgtis, kai pyksti ar bijai. Deja, jausmai čia aprašomi pernelyg metaforiškai, nesuprantamai 3–4 metų vaikams. Tad Larso istorija mane pakerėjo tuo, jog šiame išties paprastame pasakojime tiek daug dėmesio skiriama veikėjų jausmams. Ir jie pateikiami taip, kad lengvai suprantami net mažiausiam skaitytojui. Tai ir namų ilgesys, ir užuojauta, ir išsiskyrimo su draugu liūdesys, ir susitikimo džiaugsmas, ir tėvų meilė, ir dėkingumas. Beveik kiekvienas puslapis gali tapti ilgo pokalbio apie žmonių santykius pradžia.
Na, štai – jau ir žmonių santykius prisiminėme, o pati knygelė vis kukliai išvengia įdėmesnio žvilgsnio. Taip traukia kalbėti apie jos pritaikymą, o ne apie ją pačią! Ir kaltas čia, ko gero, regimas Hanso de Beero istorijos ir iliustracijų paprastumas. Ne iškart į akis krenta telegrafinį pasakojimą įrėminantys poetiški pasažai. Ne iškart dėmesį patraukia gyvos, išraiškingos, bet jokiais eksperimentais ir naujovėmis iš mums įprastų vaikiškų knygelių neišsiskiriančios iliustracijos.
Drąsiai sakau, kad tai graži knyga, bet jos grožis matomas tik akies kampučiu, tik tarp kitko. Aišku, reikia prisiminti, kad mažasis lokiukas buvo sugalvotas jau prieš geras tris dešimtis metų ir spėjo apkeliauti visą pasaulį, pats diktuodamas vaikiškų knygų madas. Ir ne tik knygų – pasirodė jis ir kino bei televizijos ekranuose, tad Lietuvoje Larsą pasitinkame jau kaip laiko išbandymą atlaikiusią žvaigždę. Džiugu, kad leidykla „Nieko rimto“ šiam susitikimui deramai pasiruošė – knyga išleista nepriekaištingai ir puikiai atrodys po mažųjų skaitytojų Kalėdų eglutėmis.
Aistė Mišinytė