Apie tai, ko netenkame šiame skubančiame ir į technologijas panirusiame pasaulyje, priaimanuota daug straipsnių, o socialinių tinklų paskyros skęsta ašaringose citatose apie tikrąsias vertybes ir dabartinio laiko banalumą.
Dalis žmonių turi įprotį idealizuoti praėjusį laiką, o dabartyje neįtikėtinai gabiai atrasti vien tamsiąsias puses ir surinkti blogiausias naujienas.
Laiko tikrai vis pritrūksta, nes turime vis daugiau galimybių. Vertybės, natūralu, irgi keičiasi. Bet ar jos tikrai sukoncentruotos vien į materialinę gerovę? Galbūt dabar tiesiog nėra mados pasilypėjus ant pakylos jas garsiai išrėkti ar demonstruoti banaliausiais pavyzdžiais. Kaip tik, panašu, kad tų vertybių – gerumo, supratimo – yra, tik jos įvilktos į subtilesnį rūbą ir niurgzliams lieka nebastebimos. Apie gerus darbus pasiskelbiama šmaikštaujant, raginant prisidėti arba išvis nutylima. Svajojama taip pat ne vien apie naujus daiktus ir patogų gyvenimą, nes tikrai nešmėžuotų tiek istorijų apie žmones, svajones besivejančius dviračiais, ieškančius kalnuose ar jau sugavusius ir auginančius, puoselėjančius ir tikinčius jomis net visiškuose užkampiuose.
Yra tokia dailininkė Valeria Docampo. Lietuvoje išleistos dvi knygos su jos iliustracijomis, kurios pakeri savo subtiliu grožiu ir nukelia į tokias (anti)utopines vietas, kokios nebent sapnuojamos. Ir tik pakankamai atsigrožėjus piešiniais atkreipi dėmesį į istorijas. Jos labai trumpai ir paprastai papasakoja apie tas dideles vertybes, kurių visi taip dūsaudami ilgisi.
„Didysis žodžių fabrikas“ maždaug trimis šimtais žodžių išdėsto istoriją apie šalį, kurioje žodžiai yra mokami. Jokios cenzūros, tik jei neturi pinigų – neturi žodžių. Gali tik visokių negražių žodelių prisirankioti konteineriuose, nelabai pritaikomų įsigyti akcijų metu arba pavasarį bandyti pagauti, kai jie pakimba ore. Susimąstai tada apie žodžio laisvę, apie visus plepalus, kurių pilnos ne tik asmeninės erdvės, bet ir žiniasklaida. Apie lengvai tariamą „myliu“, kuris tampa bereikšmiu nepraėjus nei metams, o knygoje šis žodis – vienas brangiausių. Galų gale ar ir šis rašinys ne be reikalo, tuščiai išsvaistyti žodžiai?
Kita, panašios apimties knygelė „Malūnų slėnis“ skirta svajonėms. Šios dingo atsiradus stebuklingoms mašinoms, kurios suteikia žmonėms viską, ko reikia patogiam ir ramiam gyvenimui. Lyg ir idealu. Tačiau skaitai ir galvoji, kad kažkokia nykuma ir beprasmybė įsisukusi tame tobulame pasaulyje. Juk mokslininkai yra patvirtinę, kad svajojant žmogaus organizmas patiria tokią pačią būseną, tarsi tai išties vyktų. Kokie patogumai atpirks tas svajones, kurių sugaudyti jokia tobula mašina nesugebėtų? Juk mažai kas pasiduoda raginimui pasvajoti apie kažką lengviau pasiekiamo.
Minčių po tokių kūrinių atsiranda nemažai, emocijų dar daugiau. Vienu metu norisi ir visą pasaulį raginti svajoti, ir nesakyti nieko, pataupyti žodžius, netalpinti dar vieno įrašo į „Facebook“.
Vien skaitant šias knygeles (tokioms plonoms ir laiko atsirado) kiek buvo patylėta ir kiek prisvajota. Ir iš naujo atrastos vertybės, kurių kiekvienas tikrai turi, tik gal besiskundžiant nebūna laiko paieškoti.
Simona Kalvelytė
 |
 |