Knygoje „Mergaitė ir kuosų medis“ vidinio monologo forma vaizduojami vaiko išgyvenimai po tėčio netekties. Mergaitė stovi po dideliais medžiais geležinkelio stotyje ir laukia, kada mama nupirks traukinio bilietus į naują gyvenamąją vietą. Sakyčiau, nuo to bilieto nupirkimo momento vaikui prasidės visiškai naujas ir kitoks gyvenimas. Jau nebebus laivo, kuris buvo tėčio, “Niekas manęs daugiau nebenešios ant pečių. Ir nebegalėsiu jodinėti ant sprando“. Visgi ši mergaitė yra laiminga, turtinga dvasiškai, nes turi daug šiltų atsiminimų apie tėtį, kuris, jos nuomone, ją globoja ir lanko: tai iš dangaus, tai iš gretimo namo balkono. Tėtis nuolat šalia ir šalia ne tik prisiminimų dėka. Ši knyga, kaip geras psichologas, padės suprasti, ką reiškia praradimas. Gyvenimas nestovi vietoje, jis kaip paukščiai ant medžių – tai atskrenda, tai nuskrenda. Viskas sensta, dėvisi, net „medžiai rūdija“, kuriuos „plauna lietus“. Išmoksime atsigulę ant pievos įžiūrėti debesyse avinėlius, katinukus, paukštelius, o gal net savo artimuosius, kurie mus globoja... Kristinos Louhi iliustracijos puikiai atspindi teksto mintis.
Skaitytoja Violeta (Molėtai)