Debiutinė Domo Ausčio knyga „Mergiotė ir mirusi kalba“ stebina jau nuo pat pradžių. Kodėl mergiotė, o ne mergaitė? Ar dėl to, kad ji tikra nutrūktgalvė ir padauža? Kokia ši mirusi kalba? Kuo ji susijusi su mergiote? Tokie ir panašūs klausimai kyla perskaičius pavadinimą. O toliau tik įdomiau, nes prasideda nepaprasti nuotykiai.

Jei penktadienis lyg tyčia yra trylikta mėnesio diena, būk pasiruošęs keisčiausiems nutikimams. Būtent tokią dieną, kai netikėtumai tik ir tyko už kampo, Kristupas mokykloje susipažįsta su  naujoke Laura. Smalsumo vedami jie sumąsto patyrinėti senus tunelius ir netikėtai patenka... į senovės Romą! Skamba neįtikėtinai – juk ji daugiau nei už dviejų tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Laura ir Kristupas atsiduria istorinių įvykių epicentre, kuriame pagrindinė figūra yra vergas-gladiatorius Spartakas, istorijoje žinomas kaip I a. pr. m. e. vykusio vergų sukilimo vadas. 

Vaikų lūpomis patraukliai perteikiama mokslo ir žinių svarba. Kristupas jaučiasi nejaukiai, nesuprasdamas svetimos kalbos, tad „<…> pasižadėjo kuo greičiau nors šiek tiek pramokti lotynų kalbos“. Išgirstame jį ir liūdnai prisipažįstant: „Gaila, kad per istorijos ir geografijos pamokas buvau nelabai atidus, todėl neprisimenu, kaip išsidėsčiusios Kapuja ir Roma...“. Laura, tikra stropuolė, vis paprotina Kristupą, o kartą ir nepatenkinta mesteli: „Gal istorijos pamokų nelankei?“. Akivaizdi žinių bagažo stoka ir keblios situacijos įžiebia Kristupui norą mokytis ir bent mintyse jis tai pasižada.

Be to, kad knyga skatina siekti žinių, gauname ir istorinės informacijos apie senovės Romą. Aprašoma architektūra, kasdienė buitis, gladiatorių kovos, mūšių scenos, miestelėnų, gladiatorių ir romėnų legionierių apranga, kurią Kristupas jau buvo matęs mokyklinėse ir nuotykių knygose (vėlgi aliuzija į tai, kad žinios praverčia). Sumaniai panaudojami istoriniai faktai, tačiau netrūksta ir įdomių autoriaus interpretacijų apie asmeninį Spartako gyvenimą, kuris istorikams nėra gerai žinomas. Būtina paminėti ir informatyvias talentingo dailininko Lauryno Kamarausko iliustracijas.

Šiame nuotykių verpete sukasi draugystės, ištikimybės, meilės, šeimos, laisvės temos. Vaikai savo kailiu patiria visą puokštę išbandymų. Bet jie iš to mokosi. Patyrę nelaisvės skonį, pradeda branginti laisvę. Pajutę tikrą alkį kaip didžiausią skanėstą valgo paprastą kvapnią duoną. Atskirti vienas nuo kito pajunta, ką reiškia vienatvė ir nerimas dėl artimo. Vaikai stebi vienas kitą ir po truputį keičiasi. Iš pradžių įtariai žiūrėjęs į klasės naujokę Laurą ir apskritai į visas mergiotes, Kristupas palengva atlyžta ir mintyse pripažįsta mergaitės sumanumą.
Istoriją labai pagyvina linksmos situacijos, į kurias patenka Laura ir Kristupas. Pavyzdžiui, kai Laura susitepė sumuštinį senovės Romoje, pribėgusios moterys prašė pamokyti ir jas gaminti (vėliau sumuštinį su malonumu valgė pats Spartakas). Taip pat pralinksmina nuoširdi knygos herojų nuostaba pamačius tualetą su daugybe skylių, ant kurių tuo pačiu metu sėdėjo vyrai ir moterys (tad vargšai vaikai laukė nakties, kad galėtų nepastebėti nusliūkinti ir juo pasinaudoti). 

Nevalia atskleisti, kaip baigiasi šis Lauros ir Kristupo nuotykis. Pabaigą kiekvienas drąsus berniukas (drąsus jau vien todėl, kad paėmė į rankas knygą, kurios pavadinime žodis „mergiotė“) ras pats. O kiekviena mergiotė, pasičiupusi šią knygą, leisis į nuotykių kupiną kelionę (ir dar kartu su berniuku!). Gal per istorijos pamokas girdėti faktai padės atspėti pabaigą? O jei nieko negirdėjote per pamokas, gal išdrįsite leistis į nuotykį su Kristupu ir Laura?

Sandra Saukaitė