Skaitytojai rekomenduoja

„Pasaulis tamsus, ir šviesa yra ypatingos vertės. Prieik arčiau, skaitytojau. Turi manim pasitikėti. Aš tau paseksiu pasaką“, – kreipiasi nepaprastas pasakotojas. Jis gyvena rašytojos Kate DiCamillo „Pasakoje apie Desperą“, šiemet tapusioje 400-ąja leidyklos „Nieko rimto“ išleista knyga. 

Kate DiCamillo – žymi amerikiečių rašytoja, kurios knygos išverstos ir į lietuvių kalbą. Už gebėjimą jautriai, vaizdžiai ir itin įtaigiai perteikti pačių mažiausių veikėjų patyrimus ji pelnė garbingų literatūros apdovanojimų, tarp kurių ir „Newbery Honor“ – vienas prestižiškiausių įvertinimų JAV. Lietuvos skaitytojams Kate DiCamillo dar žinoma kaip knygos „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ autorė. 2012 m. ją išleido leidykla „Nieko rimto“, o IBBY Lietuvos skyrius pripažino kaip reikšmingiausią ir meniškiausią 2012 metų vertimą vaikams.

Pasaka apie Desperą“ mums seka apie drąsą ir išdavystę, nuoskaudas ir kreivai sugijusias širdies šukes, apie tamsą ir, svarbiausia, viltį, kad priekyje būtinai laukia šviesa. Taip pat ji apie meilę. Kaip be jos? Tik šioji briaunuota: ji sužimba kaip tyra ir naivi kibirkštis, ir peliukas dėl princesės ryžtasi tikram žygdarbiui; ji apakina ir uždaro kiaute, o karalius uždraudžia sriubą ir žiurkes, nes šios jam primena netikėtai mirusią karalienę; galop ji nepažįstama, bet be galo trokštama, nes vaikams jos nemokėjo duoti tėvai. Čia meilė – kvaila, nuostabi ir tuo pačiu labai galinga. 

Kad tai suprastume, vienądien Doro karalystės pilyje gimsta mažas peliukas neįprastai didelėmis ausimis. Ir taip nuliūdina savo mamaitę, kad ši peliukui duoda Despero vardą. Desperas Tilingas – paskutinis vaikas šeimoje, mažutėlis, silpnos sveikatos (nosinytė nuolat letenoje), bet labiausiai nuo kitų jis skiriasi tuo, kad visai nesidomi, kuo dera domėtis „normaliam“ peliukui. Ir jau tikrai nenormalu skaityti pasakų knygas užuot jas po skutelį griaužus. Pelės nepakenčia kitokių (regis, ne jos vienos) ir ištremia Desperą atokiau nuo savęs.

Nors tesi tik mažas pilkas skaitytojas, rėplinėjantis knygos puslapiais, tai dar nereiškia, kad negali atlikti žygdarbio – kaip tikras riteris. Ir nutik kaip tik taip, kad pilyje surengiamas baisus sąmokslas: požemių žiurkė Kiaroskuras nutaria pagrobti karaliaus Pilypo princesę Pėją – spindinčią bei puikią, ir taip atkeršyti visiems už tai, ko pats sau negali atleisti. Jam padeda tokia pat nuskriausta ir švelnumo nepatyrusi mergaitė Migerė Sou (arba Migė), kurios norai niekada niekam per daug nerūpėjo. Už viską labiau Migė tenori tapti „maža princese su auksine karūna ir jodinėti baltu, aukštai kilnojančiu kojas žirgu“. Na ir kas, kad ji tik apykurtė princesės tarnaitė. Juk tada viskas pasikeistų? Bent ji taip viliasi, o viltis, kaip mums sako pasakotojas, yra „visai kaip meilė – kvaila, nuostabi ir galinga“. Būtent dėl to ir mažytis Desperas, iš visos širdies pamilęs princesę, nutaria ją išgelbėti. Kai pelių pasaulyje nėra vietos, juk galima pabandyti žmonių... Tada gal irgi viskas pasikeistų? 

Knygoje sakoma: „kiekvienas veiksmas, skaitytojau, kad ir koks menkas, turi pasekmių.“ Ir iš tiesų, jei vienądien berniukas, vardu Lukas, nebūtų paprašęs rašytojos Kate DiCamillo sukurti pasaką apie neįprastą herojų su ypač didelėmis ausimis, po trejų metų ji veikiausiai nebūtų parašiusi. Ir mes nekeliautume drąsinami pasakotojo tamsiais požemių koridoriais ieškodami šviesos ir nepaliaujamai tikėdami, kad peliukui nepristings drąsos. 

„Labai norėčiau, kad galvotum apie mane kaip apie peliuką, sekantį tau pasaką, šią pasaką, iš visos širdies tiesiai tau į ausį tam, kad išgelbėčiau save nuo tamsos ir kad išgelbėčiau tave nuo tamsos“, –  sako nuolat lydintis pasakotojas. Jo padedami atrandame, kad pasakos yra šviesa, ir tai sužinome ne kur kitur, o pačiame tamsiausiame požemyje. 

Pasaką apie Desperą“ iliustravo dailininkas Remigijus Januškevičius. Ir tai pirmoji jo iliustruota knyga. Jis ant tikrų drobių sukūrė pasakai be galo vaizdingą formą, kuria jautriai perteikiamas šviesos ir tamsos varžymasis, vidinė ir išorinė veikėjų kova su glūdinčia tamsa.  

Ši pasaka įkvėpė daugybę žmonių žūtbūt ieškoti šviesos ir neprarasti vilties. Matyt, ką nors panašaus pajautė ir animacinių filmų kūrėjai, kurie 2008 m. pristatė filmą „Despero nuotykiai“ („The Tale of Despereaux“), o rašytoja Kate DiCamillo padėjo jiems viską tinkamai perpasakoti žiūrovams.

Liko tik patiems viską patirti ir atminti, kad net pilkam mažam skaitytojui neužginta svajoti apie... Apie ką tik nori.

Agnė Skučaitė-Leonavičienė