Skaitytojai rekomenduoja

Jei reikėtų atsakyti į klausimą, kas yra problema – raudona ji ar mėlyna, turinti sparnus ar trumpas kojas – koks būtų apibūdinimas? Peliukas Džiugas greičiausiai atsakytų, kad ji – įveikiama, ir tuoj pat tai įrodytų, nes nėra tokių problemų, kurių neįmanoma išspręsti – viskas tėra tik baimės, abejonės, nepasitikėjimas.

Apie visa tai išradingai pasakojama knygoje „Peliukas Džiugas, jo draugai ir kiti svarbūs dalykai“. Jos autorė – Lydia Devos – žymi prancūzų rašytoja, teigianti, kad neverta skirstyti literatūros į vaikų ir suaugusiųjų, juk esmė – gera literatūra. Kiekvienoje autorės istorijoje kalbama apie vaikystėje patiriamų įvykių svarbą, mokoma priimti išbandymus, pasitikėti savimi, kad ir kas nutiktų, ir užuot užsivėrus savo urvelyje tiesiog palypėti aukščiau visko apžiūrėti.

Dar vienas knygos „Peliukas Džiugas, jo draugai ir kiti svarbūs dalykai“ privalumas − gausybė kruopščių ir sodrių iliustracijų. Tai Pierre Cornuel – žymaus prancūzų rašytojo, dailininko ir iliustratoriaus – darbas. Sujungus nuoseklius mažųjų gyvenimų tyrinėjimus su detaliomis ir šarmingomis iliustracijomis, prieš skaitytojus atsiveria visas peliukų miestelis – su mažais nameliais, traukinių stotimi, mokykla ir miško aikštelėmis (smalsiems detalių paveiksliukų tyrinėtojams veiklos pakaks ne vienam vakarui). 

Kartu su peliuku Džiugu siūloma patirti pirmosios vasaros stovyklos jaudulį – kai tenka atsisveikinti su be paliovos mojuojančia mama ir keliauti su pirmąkart matomais vaikais, kai vakare nerandi dailiai paklotos lovos ir net pusryčius turi pasiimti pats, kai visa vyksta visai kitaip negu namuose, bet... Bet džiugina neišpasakytai! Dienos lekia žaibišku greičiu, pilnos veiklos, nuotykių ir atradimų, mažas peliukas mokosi spręsti iškilusias problemas, ginti savo nuomonę, rūpintis kitais. O kai stovykla baigiasi, Džiugas jau nebe toks pats peliukas, jis gerokai ūgtelėjęs – iškart matyti. 

Dar viena problema, su kuria susiduria beveik visų būsimų pirmokų artimieji – atsisakymas eiti į mokyklą. Ji išsprendžiama taip pat sumaniai. Štai Džiugo pusbrolis Meilutis šventinės vakarienės metu trenkia šakute į stalą ir pareiškia, kad niekur neis, ir visi, žinoma, bando gąsdinti, grasinti, galop papirkinėti, tik viskas veltui. Galiausiai užsispyrusio Meilučio apsisprendimą pakeičia labai paprastas dalykas. Koks jis, tebūnie staigmena skaitysiantiems, galima tik užsiminti, kad labai praktiškas ir akivaizdžiai veiksmingas.

Knygoje kalbama ir apie tokias skaudžias problemas kaip mirtis ar tėvų skyrybos. Laimei, peliukai turi senąjį apuoką, kuris išmintingai moko pažvelgti į viską tarsi iš aukštybių. Taip Didžiojo Pelino mažylis stengiasi suvokti tėvelio netektį ir būtinybę toliau gyventi, tokiu būdu išsaugojant ir visų išėjusių atminimą, tęsiant jų pradėtus darbus. O peliukas Džiugas atranda, kad nereikia liūdėti, jei tėveliai gyvena skirtinguose namuose, o jam tenka keliauti iš vienų į kitus. Jei pažvelgi į viską iš aukštai, tai pamatai, kad palyginus su beribiu horizontu, tie namai – visai šalia, o laimingas gali būti abiejuose. Tik, žinoma, viskam suvokti reikia laiko ir kantrybės, supratimo ir tikėjimo, kad viskas visgi yra gerai. 

Galbūt paklausite, kaip aukštai reikia lipti, norint pamatyti, kokios iš tiesų mažos yra problemos? Apie visa tai geriausiai patys papasakos peliukas Džiugas, apuokas ir kiti draugai. 

Agnė Skučaitė-Leonavičienė