Mudu su sūnumi (jam – septyneri) jau senokai laukėme TOKIOS knygos – kai ko sodraus, įkvepiančio ir labai energingo. Viską, ką bent kiek panašaus turėjome namuose, jau perskaitėme. Skaitiniai prieš miegą dažnai išsitęsia iki valandos ir kiek ilgiau, nes reikia sustoti ir aptarti įvairias kilusias tolimesnio siužeto raidos galimybes arba iš peties išbarti netikėlį veikėją. Todėl reikia didesnių knygų, galima ir be paveikslėlių, kad kuo ilgiau gyventume tuo.
Kelly Barnhill – amerikiečių rašytoja, sukūrė nepaprastą knygą „Raganos sūnus“, kurioje ji gudriai supynė viduramžišką erdvę, prisodrino ją kerų, magiškų būtybių, supriešino dvi karalystes, jas atskyrė kalnais ir užkerėta giria. Viso to viduryje susitinka du vieniši, bet narsūs vaikai – Nedas ir Ainė. Ir dar – autorė vienu metu pasakoja kelias siužetines linijas, kad būtų ne taip paprasta tiesiai keliauti, o šokinėtum mintimis, bandydamas nuspėti, kas ir kada netrukus įvyks. Turim prisipažinti, buvom nustebinti daugybę kartų.
Kadangi sūnus kaip tik mokosi skaityti ir pats, bet žodžiai dar stringa ir nesilieja kaip upė, todėl Nedas jam iškart tapo labai artimas – šiam veikėjui taip pat stringa kalba, nepavyksta skaityti. O to priežastys – nepaprastos, šiek tiek bauginančios ir tuo pačiu kerinčios. Bet svarbiausia, kad Nedas yra ryžtingas ir geras. Kitoks, tiksliau – ne toks, „ne tas berniukas“ – kaip vis kartojama.
Jo motina – Sesė Ragana, bet ji iš tų gerųjų raganų, kurios moka gydyti žolelėmis, sudrausminti kvailius ir švelniai paguosti silpnus. Ji nesišvaisto kerais, nes šie nėra tiesiog magiškos galios, absoliučiai pavaldžios. Šie kerai yra savarankiški ir net pasalūniški. Tik itin stipri asmenybė gali juos suvaldyti.
Veikėjai Ainei ir jos tėvui, Plėšikų Karaliui, mūsų skaitymo vakarais kliuvo daugiausiai: jaunasis klausytojas įsijausdavo taip, kad akių kampučiuose susitvenkdavo ašaros. Knygos „Raganos sūnus“ autorė veikėjus vaizduoja labai įvairialypius – juose nuolat vyksta sumaištis, tarp to asmeninės naudos ir naudos kitam, tarp to, kas atrodo teisinga ir ne, tarp stiprybės įveikti kliūtis ir noro pasiduoti. Iškilus išbandymui, niekada negali būti tikras, ką pasirinks veikėjas.
Skaitydama aš keičiu balsus, kad mano klausytojui būtų aišku, kada kuris kalba. Ir šįsyk tų balsų skambėjo daugybė. Knyga parašyta labai gyva, sklandžia kalba, lietuviškas vertimas taip pat tuo pasižymi (vertė Nijolė Regina Chijenienė).
Nors knyga „Raganos sūnus“ skirta vyresniems vaikams, bet ir jaunesnis atpažino aktualias temas: klausimus, kas esu, kokios mano galios, iš kur semtis stiprybės, kaip įveikti gniuždantį artimojo netekties skausmą, kaip išmokti priimti save tokį, koks esi, kai kiti to nenori ir atstumia, galų gale, kaip nepasiduoti pagundai visiems skriaudėjams tiesiog atkeršyti, o būti aukščiau to ir stebėti, kaip savo veidus keičia net patys rimčiausi suaugėliai.
Rašytoja Kelly Barnhill leidžia vaiko akimis pažvelgti į ne visad šviesų pasaulį, bet tokį tikrą, gyvą ir be galo įdomų. Kai baigėme skaityti, sūnus tyliai pasakė: „Cha, aš irgi nieko nebijau“. Tebūnie.
Agnė Skučaitė-Leonavičienė