Skaitytojai rekomenduoja

2014 m. Lietuvoje pasirodžiusi australų rašytojos Sonya'os Hartnett apysaka „Sidabrinis asiliukas“ (sukurta 2004 m.) buvo malonus netikėtumas. Beje, ir pačios autorės atėjimas į pasaulinę vaikų literatūros sceną buvo gana netikėtas: iki tol mažai Europoje girdėta rašytoja 2008 metais gavo Švedijos vyriausybės skiriamą prestižinę Astridos Lindgren atminimo premiją.

Sidabrinį asiliuką“ kritikai apibūdino kaip „sąmoningai senamadę knygą“, gana anksti pavadino jį būsimąja vaikų literatūros klasika. Galėtume pridurti, jog šiam kūriniui būdingas genialus paprastumas. Fantazijos įmantrybėmis paženklintame moderniosios vaikų literatūros kontekste ji išties atrodo labai tradicinė ir paprasta. Tai pasakojimas apie miškelyje netoli Lamanšo sąsiaurio vaikų surastą karį – leitenantą, pabėgusį iš karo ir trokštantį pasiekti namus kitapus sąsiaurio.

Klasikinės literatūros įspūdį lemia kryptingai besirutuliojantis, sklandus ir pakankamai intriguojantis šios knygos siužetas, taupiomis raiškos priemonėmis, bet labai įtaigiai sukurti vaikų charakteriai ir turiningumas – reikšmingos, amžinai aktualios vertybės.

Vaikų ir suaugusiųjų gyvenimai kūrinyje labai natūraliai susiję. Vis dėlto aštuonmetės Teresės, pravardžiuojamos Kiauke, dešimtmetės jos sesers Marselės ir trylikamečio brolio Paskalio paveikslai yra siužeto centre – kaip ir dera vaikams skirtam kūriniui.

Apysakos meniškumą išskirtinai sustiprina gana autonomiški keturi įterptiniai pasakojimai, kuriuos autorė patiki centriniam veikėjui – leitenantui Šepardui. Pirmiausia, tai subtiliai modifikuota biblinė Kristaus gimimo legenda, gyvūnų epu manipuliuojanti alegorija, parabolė apie sausros ištiktą šalį, dokumentiniais faktais pagrįstas pasakojimas apie jauno kareivio pasiaukojimą ir pagaliau sidabrinio asiliuko – mažos figūrėlės, leitenanto talismano – atsiradimo istorija. Visi šie pasakojimai – tiesiog chrestomatiniai tekstai, be kita ko, labai tinkami įvairiems ugdymo ir edukaciniams tikslams.

Visi keturi pasakojimai telkia dėmesį į asilus – kuklius ir labai ištvermingus gyvulius. Asilų motyvas padeda skleisti herojiškumo, pasiaukojimo, ištvermės, kilnumo idėjas. Šias ypatybes demonstruoja ir kai kurie svarbiausi knygos veikėjai vaikai bei jaunuoliai. Vis dėlto pirmiausia tai yra antikarinė knyga. Karo kaip žiauriausio ir nežmoniškiausio reiškinio idėja perteikiama remiantis Pirmojo pasaulinio karo situacija. Tiesa, jokių datų ar skaičių kūrinyje nėra, ir net tie skaitytojai, kurie neatpažins konkrečių laiko realijų, vis tiek puikiai suvoks pagrindinę mintį.

Kaip ir didžiuma šiuolaikinės vaikų literatūros kūrinių, „Sidabrinis asiliukas“ nėra uždaro, apibrėžto adresato knyga, ji nepaprastą malonumą teikia ir geros literatūros pojūtį turinčiam suaugusiajam skaitytojui. „Kaip stebėtinai paprastai ir įtaigiai rašoma tokia sudėtinga tema vaikams!“ – teko girdėti tokį apibendrinantį Lietuvos literato įspūdį.

Vienintelio dalyko trūksta „Sidabriniam asiliukui“, kad jį vadintume ne būsimąja klasika, o tiesiog klasika, – tai laiko išbandymo. Bet jį šis subtilus kūrinys neabejotinai atlaikys.

Lietuvoje Sonya‘os Hartnett „Sidabrinis asiliukas“ pripažintas reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2014 metų vertimu vaikams, jis įrašytas į Tarptautinės vaikų knygos tarybos (IBBY) 2016 metų garbės sąrašo vertimų skyrių.

Kęstutis Urba