Įsiklausyk, ar negirdi... šnabždesių? Ne vėjo šnarenimo, ne pelytės krebždenimo, bet nesuprantamų, tačiau kažką negero viduje keičiančių šnabždesių iš tamsios bedugnės. Laimei, mes galime tai tik įsivaizduoti, bet grupelei vaikų tai teko patirti savo kailiu.
Neilgai Rudžiui teko ramiai ilsėtis namuose, kai pasaulis vėl pradėjo griūti, tiksliau, įgriuvo. Vėl! Atrodo, dviejų kartų negana... O kartu pasigriebė ir vieną mylimiausių draugų. Rudis su broliu Emu ant vorų nugarų nedvejodami išskuodė į pagalbą, tačiau kelias pas draugą pasirodė ne tiesus, o nenuspėjamai vingiuotas ir mirtinai pavojingas (ypač paskutinis posūkis). Kraupūs šnabždesiai grasina apsėsti patį Pasaulio Medį, o tai reiškia visko, kas miela, sunaikinimą. Visi keliautojai susirinko dėl bendro tikslo – Rudis ir Emas sujungia jėgas su Gudruole, Ida ir Juviu, kurio atsiradimo istorija pakankamai paini, tačiau sėkminga. Deja, susitikimo proga visai nemaloni – pasaulio gelbėjimas. Bet kelionėje vaikai patyrė ir nemažai šviesių akimirkų: smagiai pasišnekučiavo su debesimis, išsimaudė gravitacijos nepaisančiuose vandenyse ir sutiko vieną naują ir vieną seną, labai pasiilgtą draugą.
Paskutiniąją Neringos Vaitkutės trilogijos dalį užverčiau sunkia ranka, jausdama, jog ilgam laikui palieku Mozaikos Salyną. Tačiau kelionių prisiminimai ir jau draugais tapę keliautojai tikrai niekur nepasitrauks iš sušildytos vietelės širdies kamputyje. Nors į knygos pasaulį įsisukau tik trečioje knygoje, įvykiai ir veikėjų poelgiai neglumino. Atvirkščiai, vis sužinodavau ką nors naujo iš pokalbių apie buvusius vaikų nuotykius. O jei visai neaišku, kas ir kur, atsiverskite knygos galą – ten yra nedidelė enciklopedija apie visus aprašytus padarėlius. Neringos Vaitkutės rašymo stilius labai įsimintinas, retai į rankas pakliūna knyga, kurioje aplinka aprašoma taip gražiai ir vaizdingai. Mintyse iškart pražysta įvairiaspalviai sodai arba matai nerimstantį vandenyną, kurio dugne protarpiais pasivaidena neaiškūs siluetai. Veikėjai labai tikroviški, spėjau kartu paliūdėti, ant jų supykti ir jiems pritarti. Visi keliautojai nuotykių metu pamažu brendo, kiekviena patirtis, tebūna ji gera ar bloga, padėjo jiems vystytis ir augti.
Pati esu fantasy knygų skaitytoja ir vienas mano mėgstamiausių dalykų šiame žanre yra neryškūs ženklai (aplinkos daiktai ar ištarta frazė), susiję su ateinančiu įvykiu. Skaitydami „Šnabždesius bedugnėje“ tikrai aptiksite ne vieną mažą paslaptį, atsiskleidžiančią pačiame įvykių sūkuryje, tad skaitykite atidžiai ir ieškokite šių kabliukų.
P. S. Kitą kartą, kai kelsite šluotą vaikyti varnų, lesančių vyšnias, geriau padėkokite, jos žinos, už ką.
Gustė Žilinskaitė