Skaitytojai rekomenduoja

Būna, kad atsibundi ryte ir iškart nujauti, jog dienai lemta būti šuniškai – ne tokiai džiugiai, kokia galėtų būti, galų gale – ne tokiai, kokios norėtųsi. Būna? Tik ar kada susimąstome, iš kur posakis „šuniška diena“? Rašytojas Kęstutis Kasparavičius naujoje knygoje „Šuniškos dienos“ siūlo savo versiją. 

Štai viename name gyvena ponas Amsėnas, o prie jo namo, būdoje, šuo Amsius, grandine pririštas. Ir būtent tam šuniui, galbūt pirmajam pasaulyje (o gal ir ne), parūpsta, kokios būna žmogiškos dienos (šuniškos jam gerai pažįstamos). Taip jis nutaria apsikeisti. Ko tik žmogus nesutinka padaryti vien tik iš smalsumo! Tad dėl visko sutarus, Amsiui tenka vilkėti šeimininko drabužiais ir ryšėti kaklaraištį, maža to – kasdien keliauti į darbą, o vakarais spoksoti televizorių. Ir dar tas žmogiškas maistas, ypač vaisiai ir daržovės! 

Sakysit, o kaipgi žmogus?! Na, jis turi daug laisvo laiko, gali ligi soties prisikvėpuoti gryno oro, žvelgti į mėnulį naktimis ir viską gerai apmąstyti. Gali savo kaliu patirti, kokia lig šiol buvo kiekviena jo šuns diena, kai stirksojo pririštas prie būdos, retai pakalbinamas ir ėsti gaudamas ne kažin ką... 

Jei ir patys norėtumėte rasti atsakymą, kokios būna šuniškos dienos, pirmiausiai reikėtų žvilgtelti į šunį, kuris tupi pririštas ar uždarytas voljere, o dar geriau – dienelei kitai susikeisti vietomis. Bet jei nespėjote užsiauginti žieminio kailiuko, luktelkite bent jau pavasario ir prisėskite paskaityti knygą „Šuniškos dienos“. Ji patiks net ir tiems, kurie namuose augina katiną arba išvis nieko neaugina ir dar tik svajoja.

PASTABA: šioje knygoje nenukentėjo nė vienas žmogus nei šuo. Knyga iliustruota kruopščiomis paties autoriaus iliustracijomis, kur matyti kiekviena medžio rievė, nuskilęs plytos ar grindinio kamputis. Skaityti reikėtų neskubant, mėgaujantis, o paskui būtinai išeiti pasivaikščioti ir viską apmąstyti gryname ore.

Agnė Skučaitė-Leonavičienė