Skaitytojai rekomenduoja

Kaip išgyventi, neprarasti tikėjimo, nepaisant kilusio karo ir jo sukeltų padarinių – tai pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria amerikiečių rašytojos Meg Rosoff knygos „Taip dabar ir gyvenu“ veikėjai. Ir nors tokie klausimai yra gvildenami karo įvykių kontekste, jie aktualūs ir daugumai žmonių kasdieniniame gyvenime: juk mes visi ieškome kažko, kas nuolat mus vestų į priekį, teiktų vilties. Be to, apysakoje paaugliams ir suaugusiems keliami ne tik aktualūs klausimai: pačiame centre atsiduria ir su jais susijusios svarbiausios vertybės – meilė šeimai, noras būti kartu bei tikėjimas.  

Nors žmonija ir ruošiasi Trečiajam pasauliniam karui, jis šioje knygoje matomas iš dviejų perspektyvų: nepaisant karo ir su juo ateinančių nelaimių, iš Amerikos į Angliją pas pusbrolius ir pusseserę atvykusi pagrindinė knygos veikėja Deizė jaučiasi kaip niekad laiminga – mėgaujasi buvimu kartu, jaukia namų aplinka bei laisve nuo suaugusiųjų. Tačiau greitai ši gan keista idilė subliūkšta, kai jiems tenka palikti savo namus, išgyventi badą, šaltį. Apysakoje rašoma ne tik apie tai, su kuo teko susidurti veikėjams, bet ir apie karo paliekamą pėdsaką žmogaus sąmonėje, gyvenimo trapumą, norą grįžti pas mylimus žmones ir viltį, jog tai bus įmanoma. 

Istorija pasakojama pačios veikėjos Deizės lūpomis – knyga tampa tarsi dienoraščiu, kuriame ji išsako ne tik kas vyksta iš tikrųjų, bet ir tai, kas sukasi jos galvoje. Betarpiškumas, pasakojat istoriją, garantuoja tai, jog veikėjų, o ypač Deizės, sprendimai nėra teisiami, kadangi viskas aprašoma iš pagrindinės veikėjos perspektyvos, o ne iš stebėtojo pozicijos. Tokia forma parašyta istorija palieka vietos pačiam skaitytojui daryti tam tikrus sprendimus, kritikuoti ar pateisinti – laiko jį pakankamai brandžiu mąstyti savarankiškai, suprasti, kodėl elgiamasi vienaip ar kitaip.  

Kaip išlikti karo aplinkybėmis? Ką gali meilė? Ar net vykstant karui meilės pakanka, kad būtum laimingas? Ar svarbu elgtis teisingai, ar verčiau klausyti savo širdies? Visi šie klausimai yra tarsi nuoroda į tai, kas yra svarbiausia šioje apysakoje. Tokias ar panašias problemas greičiausiai sau kels ir skaitytojas. Tuo ši knyga ir yra unikali, nes kiekvienas sugebės skirtingai interpretuoti, kadangi nėra įspraudžiamas į tam tikrus suvokimo rėmus. 

Meg Rosoff apysaka „Taip dabar ir gyvenu“ dėmesį sutelkia ne į patį karą, jo įsiplieskimo priežastis, bet į karo paliestas aukas, jų likimus, išgyvenimus. Knyga skatina skaitytoją susimąstyti apie šio laiko pranašumą – apie tai, kokie esame laimingi, jog mums nereikia rūpintis tokiomis didelėmis problemomis, kurios dažnai yra ne mūsų pačių valioje. Šios istorijos paskatinti galime susitelkti ties tuo, kas išties svarbu gyvenime, kas daro mus laimingus. 

Skaitytoja Liudvika