Mieli tėveliai, pasakykite, ar ir jūsų šeimose klausimai apie kosmosą ištinka ne tik visad netikėtai, bet dar ir itin dažnai? Pavyzdžiui, ar nebūna taip, kad, kruopščiai sveriant miltus švediškų bandelių tešlai, visai iš kitos galaktikos kerta klausimas apie mėnulio atsiradimą? O, valydami sniegą nuo automobilio, nebūnate priversti pasinerti į ateivių klasifikavimo ypatumus? Nežinau, kaip jūs, bet mes tokiose situacijose atsiduriame labai dažnai. Visa laimė, mes puikiai suprantame, kad mūsų misija šioje žemėje nėra apsimetinėti visažiniais pasaulio ir galaktikų išmanytojais, o būti tais, kurie gali padėti surasti būdus tai informacijai gauti. 

Tarpgalaktinis gidas“ mūsų šeimoje buvo ir yra skaitomas keliais lygiais. Pats žaismingiausias ir nerimčiausias – Jokūbo skaitymo lygis. Vos parnešta į namus ši knyga labiausiai sužavėjo ir surado tikriausią savininką – mūsų mažių. Reikia pamatyti, kaip ją vartydamas Jokūbas užsimiršta ir nuskrieja ne arčiau Andromedos galaktikos. Aplinkui tik ir girdisi riaumojimas, birbimas, maži pirščiukai važinėjasi lapais ir bando atkartoti Smegenukų apkeliautas trasas. Kai vaikas trumpam parskrenda į kambarį, prasideda tėvų atakos: „Mama, žiūrėk, šuniukas su kepure“ (mama kantriai aiškina, kad čia ne kepurė, o skafandras), „Tėti, pažiūrėk: ugnis sprogo“ (tėtis ima knygą ir patikslina, kad čia labiau asteroido trenkimasis į žemę nei kad koks paprastas ugnies sprogimas). Ir išties – ši knyga tikras džiaugsmas mažoms Jokūbo akims. Čia pilna skraidančių meškiukų, alyvinių žirafų, mašinų ir princesių, pelių ir vilkų. Pirma man į galvą šovusi mintis atsivertus „Tarpgalaktinį gidą“ – kad čia yra tikra knygų „Surask Joną“ pradedančiųjų versija. Juk knygos paveikslėlių „skaitytojai“ galės stebėti kosmoso šiukšles ryjančio Sidnio Erdvėliuoksio augimą, o labiau susidomėję Smegenukais ras iš ko pasijuokti ir netgi turės galimybę stebėti visą tarpgalaktinės meilės istorijos vyksmą. Galbūt todėl dažniausiai Jokūbui užmigus pietų miego jo lovytėj kartu gulėdavo „Tarpgalaktinis gidas“. 

Antrasis skaitymo lygis – skaitymas Elzei. O čia jau mums teko gerokai paplušėti. Šis lygmuo – labai lėtas ir galintis trukti daug mėnesių. Kiekvieną perskaitytą pastraipą, kiekvieną naują faktą perskaitome, o tada atpasakojame savais žodžiais ir ieškome atsakymų iškilusiems klausimams. Dalį aiškinamųjų darbų atidėjome metams ar dviems į priekį. Kol kas buvome bejėgiai išaiškinti, kas yra „kosminė infliacija“, bet nenuvertinkit mūsų įgūdžių, tiesiog ir patiems buvo per sunku įsivaizduoti vieną trilijoninę sekundės dalį. Elzė vargiai perprato ir astrofizikų veikos ypatumus, tikriausiai greitai pamiršo ir tai, kas yra supernova, tačiau labai džiaugėmės knygoje atrastu paaiškinimu, kaip susidaro lietus ir sniegas, svarstėme, kodėl Jupiteris neleido susiformuoti dar vienai planetai ir kaip ji liko asteroidų juosta, nustebome sužinoję, kurioje Saulės sistemos planetoje yra didžiausias ugnikalnis, išsiaiškinome, kodėl visada matome tą pačią mėnulio pusę ir dar begalę kosminių dalykėlių. „Tarpgalaktinis gidas“ mus įkvėpė susiruošti į naktinį pasivaikščiojimą po žvaigždėtu dangumi, aplankyti daugiau apie visatą pasakojančių vietų. 

Vaikams sumigus ateidavo laikas trečiam skaitymo lygiui – skaitymui sau. „Tarpgalaktinis gidas“ man priminė vaikystę ir aukštai lentynoje užkeltą „Mokslo ir visatos“ enciklopediją, kurią tėvams tekdavo labai dažnai nuleisti žemyn ir įduoti man į rankas. Skaitydama įsivaizdavau, kokį įspūdį tuomet man būtų dariusi tokia suprantamos informacijos kupina ir vaikui pritaikyta knyga. Vakarais ryte rydavau kiekvieną temą, visus naujus ir nežinotus faktus aptardavom su vyru ir tikrai nesijautėm suvaikėję ją skaitydami. Beje, viešėdami kaime į ją įjunkusį vis aptikdavom ir fantastinių knygų entuziastą senelį (tą patį, kuris man padavinėdavo enciklopediją). Taigi knyga puikiai tinka tiek mažam, tiek jau pasiekusiam aukštą rimtumo lygį. 

Neturintiems knygos dabar galėčiau išduoti, kas nutinka priskridus per arti juodosios skylės, Elzė nepasibodėtų smulkiai išdėstyti, kokio dydžio yra ateivių susitikimo galimybė, o šeimos vyrai pagraudentų, kas būtų, jei gravitacija neerzintų. Bet ar verta? Nuoširdžiai sakau: knyga tikrai nusipelno saugaus nusileidimo jūsų vaikų bibliotekos lentynoje, kur tikrai neapdulkės, nes bus naudinga ir informatyvi ne metus ir ne penkerius, o per tą laiką atsakymus rasite ir patys.

Aistė Babravičienė