Matyt, sunku būtų surasti tokių, kurie nežino nepaprastai išradingo aktoriaus ir rašytojo Donald Bisset. Lietuvių skaitytojams, ko gero, žinomiausios „Aukštyn kojom“ istorijos, prie kurių populiarumo prisidėjo ir garsusis Keistuolių teatras. O šiais metais „Nieko rimto“ išleido jau ir antrąją knygelę apie tigrą, kuris pasisotina tik nuo įdomių istorijų (pirmoji vadinasi „Pasakos kalbančiam tigrui“).

Kaip žinia, Donaldo Biseto istorijas galima pateikti kaip puikiausią nonsenso, literatūrinės srovės, pavyzdį. Apie visus jo kūrinius galima pasakyti tą patį – tai KITOKS požiūris į pasaulį, jame nėra jokių išankstinių taisyklių ir jokie dėsniai čia nėra savaime suprantami, na, nebent tas, kad visko visada gali būti ir netgi taip, kaip niekada neįsivaizdavai. Mąstyti nestandartiškai – toks principas lydi visą nonsensiškąją literatūrą, įskaitant ir Donaldo Biseto istorijas. O tai reiškia, kad skaitantysis yra skatinamas mąstyti ir suvokti pasaulį būtent individualiai. Ir svarbiausia, taip galvodamas būti laisvas prieš kitus. 

Istorija apie tigrą kažkokiu stebuklingu būdu įsuka ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Perskaitęs knygą jautiesi pats sudalyvavęs visoje kelionėje po istorijas, kurios atstoja maistą vargšui sulysusiam katinui. Ir ne šiaip kažkur šalia, probėgšmais. Tikrų tikriausiai nė nekils abejonės, kad ir pačiam teko pajodinėti arkliuku Mogiu. Visi herojai, žiū, jau tavo draugai... Tik kaži, ar yra ko čia stebėtis, kai autorius, jauti, parašęs istorijas nė kiek nesuvaidintas.  

Tokio stiliaus knygoms ypač svarbios iliustracijos – be jų tekstas išvis būtų sunkiai įsivaizduojamas. Vienas iš įdomiausių tokios knygos momentų yra tas, kad perskaitęs dalį teksto iki dar pasirodant iliustracijai, jau galvoje būni susidaręs tam tikrą vaizdą bei interpretaciją. Nesvarbu, ar po to einantis autoriaus paveikslėlis atitinka jį, ar ne, visada lieki maloniai nustebintas, nes autorius taip geba žaisti vaizdo ir suvokimo ryšiais, jog kiekviena iliustracija ir joje pasirodantis personažas tampa mielas širdžiai ir keliantis šypseną. Be to, visą skaitymo laiką lydi geras jausmas, kad tu skaitai ne vienas, ne vienam tau įdomios šios istorijos ir ne vienas tu jas išgyveni. Ir šis bendrumo jausmas tikrai įtraukia. Beje, nors iliustracijos paties autoriaus, tačiau vietomis jos neįtikėtinai primena, jei galima taip pasakyti, vaikišką „keverzonę“, taip priartėdamos prie vaikams artimo braižo bei pritardamos visai nonsensiškosios kūrybos minčiai – kiekvienas yra laisvas būti savaip ir išlįsti iš taip vadinamų „sveiko proto“ ribų. 

Nors tekstu nesiekiama formuoti jokių aiškių idėjų, o jos apčiuopiamos tik juslėmis bei nuojauta, kiekviena istorija atskleidžia kitą požiūrio kampą, ir mane tai visada priverčia nusišypsoti. Netikėtumo principu paremtos istorijos visuomet pasėja nuostabos grūdą. O iš to grūdo skaitytojo galvoje gali išaugti daug nuostabių minčių, kurios visgi slypi knygelėje, nepaisant tikrai sumanaus žaidimo absurdo elementais. Išgyvenusi visas istorijas, iš naujo sužinojau, kad patys šauniausi dalykai įvyksta tuomet, kai tiesiog leidi jiems nutikti per daug negalvodamas, kad duoti kažką kitam nieko nesitikint atgal yra puikus jausmas, taip pat, kad kartais dalykai, kurie atrodo labai baisūs, pasirodo, visai tokie nėra... Na, o štai iš voro Alberto tikrai visi galime pasimokyti, kad visada reikia bandyti dar sykį, nes labai didelis noras gali nuversti kalnus (arba padėti susirasti naują draugą). O pati artimiausia iš visų skaitytų istorijų man yra apie lapiuką, kuri perduoda labai, atrodo, paprastą, bet nuostabią mintį: „Jeigu sakai kažkam, kad jis geras, vadinasi, jis tikrai tokiu taps! Ir lygiai taip pat įvyksta ir atvirkščiai... Jei sakai, kad jis blogas, jis toks ir bus.“

Autoriaus kuriamame pasaulyje sutelpa kiekvienas. Visi yra skirtingi, tačiau visus galime priimti tokius, kokie jie yra. Visi yra ypatingi, ir tie, kurie storėja nuo pasakų, ir tie, kurie visai ne! Ir pasaulyje tikrai yra dalykų, apie kuriuos mes net nenutuokiame… Kad ir pro kokį platų langą žiūrėtume. Todėl tiesiog geriausia būti savimi. Nenustatyti rėmų ir leisti reikštis laisvai, tikint kiekvieno unikalumu – tokie principai gali galioti tik geroje knygoje vaikams.

Goda Baranauskaitė