Dažnai nutinka taip, kad į šeimas subyrame būdami skirtingo jautrumo: vieniems pakanka tik žvilgsnio ir viską supranta, kitiems gi, net pasakius, kas slegia, vis tiek sunku suprasti. Tiesiog jautrumas, gebėjimas visa širdimi įsijausti į kito buvimą – ne kiekvienam. Vaikų ir, tikiu, tėvų mylima rašytoja Neringa Vaitkutė yra tas žmogus, pas kurį tikrai būčiau bėgusi glaustis mokykloje. Ji atrodo patikima, o tai – nepaprasto jautrumo išraiška. Kasdien būdama tarp vaikų mokykloje ji veikiausiai mato daugybę sopulių ir džiaugsmų.

Bet būna taip, kad šalia nėra tokio žmogaus, kurį bet kada gali apkabinti ir viską pasipasakoti, o vidinis jautrumas tampa didesnis už tave patį. Negali gi vaikščioti toks pažeidžiamas su tuo pūkiniu debesiu, pakibusiu virš galvos. Saugiausia viską paslėpti. Tik kur? N. Vaitkutė apie tai pasakoja naujoje knygoje „Neišduosiu tavęs“ (leidykla „Nieko rimto“, 2017 m.). 

Augustės (trumpiau Gustės) gyvenime vyksta labai daug pokyčių: tėtis išsikrausto iš namų, mama nuolat užimta, sesuo Silvija (trumpiau Silva) labai pasikeičia tapusi paaugle. Dar yra jaunėlis brolis, vadinantis save Robotu Murzium, bet jis visai mažutis. Tad, nors namai pilni žmonių, Augustę saugo ir visur lydi pliušinis šuniukas Pyplys – paskutinė tėčio dovana, įteikta prieš pat išsikraustymą. Mergaitei atrodo, kad šunelis ne tik viską supranta, bet ir kalba. Nešasi jį net į mokyklą ir kartu su juo vertina visus naujus potyrius. Tačiau staiga Augustė jo netenka ir ryžtasi, užuot pasidavus, keliauti ieškoti savojo Pyplio.

N. Vaitkutės knyga „Neišduosiu tavęs“ – apie visus neįgyvendintus vaikystės žygius keliauti į sąvartyną ieškoti to, kas iš mūsų paimta, tik mes iki ten nenuėjome: sulaikė savisaugos instinktas, pabūgus nežinomybės, pavojų, tamsos, būnant toli nuo namų. O Gustė viso to neišsigando, ir net 4 kartus spruko nuo ją bandančių sulaikyti suaugusiųjų. Pasakojimas pilnas klajonių, keistų susitikimų, tamsos, nakties, tuščio miesto, kažko, tykančio krūmynuose ir šalčio (tą įspūdį sustiprina išraiškingos Marijos Smirnovaitės iliustracijos), bet netrūksta vilties, kad viskas bus gerai.

Dabar aš, pati dviejų vaikų mama, skaitydama prisimenu visą vaikystės vienatvę, tylią raudą ir sopulius, apie kuriuos papasakojus suaugusiems, maniau būsianti neišgirsta, nesuprasta, nes tiek kartų buvo paneigta viskas, kas vaikui atrodė kaip tragedija, pasaulio pabaiga. Žodžiai: „Nieko tokio, tai praeis, radai, ko sukti galvą“ – žeidė iki pat gelmių, o pliušinukas nesužeis, jis išklausys, laikys pernakt glėby ir niekad tavęs neišduos. Todėl užvertus šią knygą manyje suskambo metalinis varpelis, kad NIEKADA (o tai, kaip sakoma knygoje, „trunka ilgiausiai už viską“) nepamirštume, kiek daug reiškia gyvas, tikras, dėmesingas kito buvimas šalia – ne taisantis, mokantis, išmintingai patarinėjantis, o tiesiog išklausantis ir priimantis. Taip pat, kad niekada neišmesčiau žaislų, kurie lydi vaikus, tyliai laukia jų lovytėse ir net turi vardus. Galiu tik retkarčiais juos išskalbti ir vėl padėti į vietą. Juk kas kitas jei ne Bobikas ir liūtas Riaumolis padės mažiesiems, kai mano žodžiai negelbės? Žaislus tiesiog reikia leisti išaugti. 

Agnė Skučaitė-Leonavičienė