Palydint 2021-uosius: kuo gyvenome ir žavėjomės labiausiai

Palydint 2021-uosius: kuo gyvenome ir žavėjomės labiausiai

„Nieko rimto“ namuose ką tik prašurmuliavo didžiosios metų šventės: leidyklos elfai po jūsų eglutėmis padėjo tūkstančius knygų, puodelių, drobinių maišelių, atvirukų ir kitų niekorimčiausių smulkmenėlių. Atsiraitoję rankoves nuoširdžiausiai stengėmės, kad sparnuotosios dėžutės kuo greičiau pasiektų jų laukiančiuosius. Jeigu kam ir nėra paprasta atsakyti į klausimą, kokie buvo jų 2021-ieji, mes tuo atsakymu gyvenome kiekvieną dieną: daug tvirčiau, su dar didesniu polėkiu. 

Kokie buvo niekorimti 2021-ieji?

Tai buvo metai, kupini iššūkių, kada niekas nežinojo atsakymų. Viskas tarsi ir buvo kaip anksčiau, tačiau vis dar gyvenome pandeminėje aplinkoje. Kiekvieną dieną ieškojome atsakymų ir tikrumo ir... Mūsų rezultatai nesulaukia, kada galės prisistatyti! Šiais metais sumušėme net du leidyklos asmeninius rekordus: bendro išleistų knygų per metus skaičiaus (pristatėme net 100 naujų knygų!) ir kalėdinių knygų, kurių šiemet turime per 30, kuo įvairiausių, kad kiekvienas vaikas galėtų pasirinkti pačią pačiausią istoriją, kuri jam visada primins 2021-ųjų Kalėdas. Taip pat šiais metais išleidome ne vieną itin reikšmingą knygą, kuri rinkoje gyvuos dar ilgus metus. Tai tokios knygos kaip Lucy Maud Montgomery „Anė iš Žaliastogių“, Philip Pullman „Jo tamsiųjų jėgų“ trilogijos tęsiniai (lietuvių kalba pasirodę primą kartą) „Gražioji laukinė“ ir „Slaptoji sandrauga“. Vienas didžiausių mūsų pasiekimų – net keturios naujos Sveno Nordqvisto Petsono ir Finduso knygos, penkių tiražai buvo pakartoti. Taip pat pristatėme nuostabiausias dėliones su iliustracijomis iš dailininkų Sigutės Ach ir Kęstučio Kasparavičiaus knygelių, tausodami aplinką siuntas ėmėme pakuoti į gražiausias dėžutes, kurias daugelis panaudoja dar kartą, praplėtėme horizontus ir išleidome pirmą knygą suaugusiems – Chiarros Piroddi „Vaikų emocijos“, žaidimų knygą „Didžioji drakonų žaidimų knyga“ ir kitų leidinių, kokių Lietuvoje dar niekada nebuvo!

Galėtume ilgiausiai kalbėti apie mažus ir didelius pokyčius, įvykusius leidykloje, kurie padėjo kokybiškiau kalbėti apie mūsų knygas ir kitus kūrinius, bet svarbiausi visada buvo ne pasiekimai, o jūs. Jūs, kurie skaitote. Iš visų niekorimtų širdžių ačiū. Už tikrumą, kurį pajutome, už palaikymą ir paskatinimus. 

2021-ųjų Knygų Knygos

O dabar laukčiausioji dalis – jau tradicija tapęs metų Paslapčių Paslapties atskleidimas. Visi leidyklos gyventojai per metus perskaito daugybę knygų, daugybę palimilsta, tačiau kiekvienas turi ir tą vieną ar kelias vieninteles, kurios apkabino stipriausiai ir paliko giliausius įspaudus. Tad kokios knygos buvo pačiausios leidyklos gyventojams?

Leidyklos vadovo Arvydo Vereckio knygos

Frances Hardinge „Gegutės daina“ – knyga, kuri nustebino begaliniai išlavinta autorės vaizduote ir giliais psichologiniais elementais: atskleidžiama šiuolaikinio žmogaus tikrovė – jis negali atskirti tikro savo vaiko nuo netikro.

Lucy Maud Montgomery „Anė iš Žaliastogių“: perskaičiau ir labai pradžiugau: nors esu smalsus, tačiau savo amžiuje jau buvau tą žinių troškimą primiršęs, Anė man jį priminė. Juk tai yra svarbiausia – smalsumas. Jei jo netenki, prarandi daugiau negu pusę savo sielos.

„Nieko rimto“ angelo sargo Sigutės Ach įspūdžiai

Johannos Spyri „Heidą“ skaitau visą gyvenimą. Tai durys į tyrumą. Atsivertusi ją vėl lipu takeliu į kalnus ir sugrįžtu į sielos namus. Heida – knygos herojė – mano vedlė į naivumą. Į džiaugsmą be išlygų. Perskaičius „Heidą“ aš vėl galiu imtis teptukų ­– sparnuotos avelės gims ir bus tikros tikros. Atvertę „Heidą“ užverskite save nusivylusius ir leiskite vidiniam vaikui nustebti, lyg  tariant burtažodį „gražu“.

Christelle Dabos „Žiemos sužadėtiniai“ – sužavėjo į nieką nepanašiu autorės vaizduotės šokiu. Keistais personažais, kurių niekaip negali sudėlioti į aiškias geras–blogas lentynas. Šioje knygoje taip ryškiai buvo šalta ir karšta, erdvu ir ankšta. Aš ją prisimenu lyg vieną įdomiausių sapnų, į kurį sutilpo meilės ir draugystės istorijos, detektyvas, valdžios intrigų sūkuriai ir visa krūva naujai sukurtų pasaulių.  

Autorių globėjos Lauros Ivoškienės atradimas

Gajos Gunos Eklės „Keistuoliai“ – įdomiausias 2021 metų atradimas. Tai knyga, kuri labai draugiškai provokuoja ir skatina į pasaulį pažvelgti kiek kitaip. Per kokią prizmę matai ir priimi pasaulį, kaip išreiški save, kas tau svarbu, kokį tave mato kiti? Per šiuos klausimus lipdoma keistuoliška knygos veikėjų savastis. Trumputėse, bet nepaprastai talpiose novelėse pinasi žmogaus baimės ir drąsa, kitoniškumas ir įprastos žmogaus vertinimo klišės, svajonės ir tikrovė. Ir kiekvienoje istorijoje lyg ataidi A. Mamontovo dainos „Kitoks pasaulis“ leitmotyvas:

„Žiūri aplink, stebiesi viskuo,

Daiktus matai savo šviesoj,

O jeigu viskas yra ne taip,

Ir tu pasaulį regi atvirkščiai.“

Knyga atvėrė daug klausimų ir netikėtų atsakymų, ją rekomenduoju augantiems ir jau suaugusiems knygų mylėtojams, kurie mėgsta stebinti ir būti nustebinti.

Eglės-Žvitriosios-Akies-Devižytės knygos

Myriam Dahman ir Nicolas Digard „Vilko paslaptis“ – tai itin meniškai iliustruota ir neįtikėtinai įtraukianti dviejų talentingų autorių pasaka, kuri paveikia lyg galingiausias burtas. Skaitai ir nė nepajunti, kaip pamažu tavo širdyje iškeroja miškas, oda apauga juodu tankiu kailiu, o į pasaulį imi žvelgti auksinėmis milžiniško vilko akimis. Nuoširdžiai rekomenduoju visiems, pasiilgusiems tikro, nesaldaus grožio ir legendų, kurios atrodo tokios artimos, lyg iš tiesų viskas būtent taip ir buvo – seniai seniai, toli toli šiaurėje.

Frances Hardinge „Gegutės daina“. Įsivaizduokite: nubundat vieną rytą, ir viskas lyg ir kaip visada, tačiau kažkas truputį ne taip. Žiūrit įtariai į visus aplinkui ir neaišku, ar tai pasaulis išprotėjo, ar tik jūs patys. Nuo mažens daugelis bijojom pabaisų, tačiau ką daryti, kai supranti, kad pabaisa esi tu pats? Tai labai įtraukianti knyga, kurioje daug nuotykių, paslapčių, senovinių legendų ir truputis siaubo – ir tuo pačiu kalbama apie labai gyvenimiškus ir daug kam artimus dalykus. Rekomenduoju visiems, kuriuos traukia šiek tiek tamsesnės istorijos, fantastiškai gera literatūra ir paslaptingas pasaulis anapus kasdienybės.

Grožio ir estetikos žinovės Kornelijos Žalpytės kolekcija

Myriam Dahman ir Nicolas Digard „Vilko paslaptis“, Sabine Bohlmann ir Emilios Dziubak „Ei, tėti... Ar dešimt yra daug?“: nuoširdžiai ir neabejotinai rekomenduoju! Kadangi pati esu kūrėja, iliustratorė ir vaizdų mėgėja, turiu ir kaupiu nemažą dailiai iliustruotų knygų kolekciją, kurią šiemet papildė „Vilko paslaptis“ ir „Ei, tėti... Ar dešimt yra daug?“. Pirma vieta šių metų skaitiniuose atitenka „Vilko paslapčiai“, kuri ne tik pasakoja pasakišką istoriją, bet pasakiškai ir atrodo. Knygelės spalvinis koloritas yra labai žemiškas, jaukus, užburiantis ir ranka rankon keliauja su pasakojama istorija, jos nuotaika. Kita knygelė – „Ei, tėti... Ar dešimt yra daug?“, ilustruota puikiosios Emilios Dziubak, kurios knygoms, kaip ir šiai, dažnai sunku atsispirti, žaibo greičiu ir papuolė į rankas dėl savo gražiųjų puslapių. Jaukios iliustracijos ir minkšta, miela istorija apie vilkiuko ir jo tėčio draugystę sušildys, manau, ne vieną iš jūsų. Ir kiek juokinga, nes abi knygelės yra apie vilkus, mišką, bet tokiems miško mylėtojams kaip aš taip ir nutinka! 

Rinkodaros fėjos Aušros Leonavičiūtės vilkai

Dan Smith „Vilkė“, Myriam Dahman ir Nicolas Digard „Vilko paslaptis“: šių metų didžiausias atradimas leidykloje man buvo VILKAI. Visų pirma tai Dan Smith knyga „Vilkė“, kuri mane sukaustė, nuo kurios negalėjau atsiplėšti ir užsiskaičiusi vos spėdavau išlipti iš autobuso. Kita knyga, absoliučiai užkariavusi mano vidų, yra „Vilko paslaptis“. Kažkuo ji man labai ypatinga. Jaučiu joje ne vienos kultūros prisilietimų ir tai yra be galo įdomu. Jos puslapius norisi liesti, norisi ją priglausti prie savęs, apkabinti ir nešiotis visada kartu su savimi. Kai tekstai sukelia tokius jausmus – knygos atgyja. Atrodo, išgirsti aprašomus vaizdus. Šios knygos man yra magija.

Kas užbūrė net pačią rinkodaros burtininkę Indrę Liubinaitę?

Susannos Isern „Septynios miegapelės lovelės“ ir Rosos Tizianos Bruno „Tylenio kepyklėlė“ – dvi kerinčios paveikslėlių knygos, kurias įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Subtilios ir išraiškingos iliustracijos, trumpas, įtraukiantis ir daugiasluoksnis tekstas – užburiančios paveikslėlių knygos formulė. Šios knygos man artimos dar ir todėl, kad turėjau galimybę parašyti joms anotacijas, kurios šalia lentynos knygyne stabtelėjusius skaitytojus kviečia atsiversti puslapius ir įsimylėti. Sužinoti pagrindinį Tylenio kepyklėlės skanumynų ingridientą ir leisti sau išgirsti tylos skambesį. Apsilankyti vakaro apgaubtame Žaliajame miške, sutikti žiovaujančią Miegapelę, ją apkabinti ir padrąsinti. Naktys tampa daug šviesesnės, kai turi kuo rūpintis. Nuo pat pirmųjų puslapių tai ir linkiu pajusti – raminantį tylos skambesį, rūpestingą apkabinimą ir baimes išvaikančią draugystę.

Apie ką Eglė-Greitoji-Mintis-Ramoškaitė norėjo kalbėti daugiausiai?

Megan Shepherd „Slapti Erškėtrožių kalvos žirgai“ – kartais skaitai knygą ir jauti, kad gaila net versti puslapius, atrodo, pasitaupytum, bet ir liautis skaičius negali. Man patinka knygos, kurios sukelia emocijas – ne dirbtinai, ne priverčiant, bet tuo, kokios jos yra tikros, kokie žmogiški ir artimi veikėjai. Man patinka istorijos, kurios išplešia tave iš jaukaus kambario prieglobsčio ir leidžia pajusti kitus, leidžia pajusti, kad yra daugiau ir kitaip, ką kasdienybėje pamiršti. Jautri, graudi, bet tuo pat metu ir ryškiai šviečianti knyga, kurioje ne kartą net prunkštelėjau balsu –  visai kaip žirgas, gyvenantis Erškėtrožių kalvos ligoninės veidrodyje.

Linkėjimai 2022-iesiems!

O kitiems metais pažadėsime ir palinkėsime mūsų knygų kokybę pakelti į dar aukštesnį lygį: dar daugiau ir dar labiau džiuginančių knygų, vaizduotės ir fantazijos!